Apie išėjimą iš pogrindžio ir išsaugotus abitus

Kretingoje įvykusioje Lietuvos pranciškoniškos giminės suvažiavimu pavadintoje Gailestingumo šventėje buvo nusikelta į patį Atgimimo priešaušrį, kada mūsų mieste nuaidėjo pirmieji iš pogrindžio išėjusių pranciškonų žingsniai, ir gatvėje praeiviai stebeilijosi į abitais apsivilkusius brolius. Į tas dienas prisiminimais sugrąžino brolis pranciškonas Astijus Kungys ir pasaulietis pranciškonas tretininkas Alvidas Remesa.

Prisiminimais, kaip atsikūrė Mažesniųjų brolių, arba brolių pranciškonų, bei Pasauliečių pranciškonų ordinai, pasidalijo Astijus Kungys (kairėje) ir Alvidas Remesa (dešinėje). O šiemet provincijolu išrinktas Algirdas Malakauskis (centre) stovėjo prie Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos ištakų.

Kretinga – pranciškonų atgimimo lopšys

Brolis A. Kungys, Bernardinų parapijos kunigas, buvęs ilgametis Mažesniųjų brolių ordino provincijolas:

– Kiek mūsų mamos ir močiutės sovietmečiu slapta melsdavosi, eidavo kryžiaus kelius už jaunimą, už Tėvynę Lietuvą. Sovietų sistema jau buvo išsikvėpusi, žmonės pavargę nuo melo, kol galop įvyko sprogimas. Ir Atgimimo Dievas pasigailėjo mūsų miesto ir mūsų tautos, pasakė – verti esate tos malonės ir tarnystei pašaukė mus, jaunus kunigus.

Į Kretingą atvykome 1989-aisiais – dviese su kunigu Edmundu Atkočiūnu. Ką tik buvome įšventinti į kunigus, du tokie žali, bet pilni entuziazmo. Parapijos klebonu buvo paskirtas visų brolių mylimas ir švelniai Tėveliuku vadinamas Adolfas Pudžemys. Paskutinis diacezinis klebonas Bernardas Talaišis perdavė mums raktus, o broliai Pauliukas, Romukas ir Broniukas – malonybiniais vardais juos ir vadindavome – aprodė bažnyčią.

Broliai Gediminas Numgaudis ir Egidijus Gricius, neįstoję į seminariją, Telšiuose ligi tol buvo zakristijonai. Jiedu 1989-aisiais pogrindyje buvo įvilkti į abitus, ir abudu labai uoliai ėmėsi pertvarkyti bažnyčią: nuo altorių nuplėšė užkalinėtus lentgalius, apkarstytas lemputes. O jergau, kiek prisikentėjo mūsų Tėveliukas – moteriškės šaukė: bolševikai nenudraskė, o jūs puolat naikinti bažnyčią.

Prisimenu, ateina žmogus į bažnyčią, prie suolo kad duoda alkūne sėdinčiajam į šoną – traukis, čia mano vieta. Iš pradžių nesupratom, kodėl žmonės mušasi bažnyčioj. Ogi, po Naujų metų ateina pas mus su vokeliais ir sako – čia už vietą. Mes atsisakėm, o, pasirodo, klebonas Bronius Burneikis darė suolus iš brangios medienos, jis mąstė racionaliai – rinko iš žmonių aukas suolams ir leido išsipirkti vietas.

Įvedėm savo tvarką: neėmėm pinigų už krikštą, santuokas, laidotuves. Žmonės klausdavo: „Kas jūs tokie esat? Sakau – pranciškonai. Kas tokie – liuteronai? Ne. Bet ar jūsų krikštas tikras?“

Aplinkiniai kunigai irgi pakraupo – jūs nuskursit, neišgyvensit. Nežinau, kaip, bet išgyvenom ir visur suspėdavome: sekmadieniais Mišios Kretingoje, po to – į keltą ir į Juodkrantę, Nidą. O vakare užbaigdavome Šventojoje, po Mišių su jaunimu kopose blūdydavome. Ir nieko – išgyvenome.

1989-ųjų gegužę iš misijų Tadžikijoje, Dušanbė mieste, sugrįžo brolis Benediktas Jurčys. Buvo drąsus, nuėjo pas Religinių reikalų įgaliotinį ir sako – norim atkurti vienuolyną. Šie nustėro, o jis – štai čia mūsų prašymas. Sovietiniai valdininkai sako – Lietuvoje vienuolynai neegzistuoja, bet brolis Benediktas atrėžė – ortodoksų Vilniuje egzistuoja, o kodėl negali katalikų?

Buvome įkvėpti Šventosios Dvasios, drąsūs ir kupini ryžto. Nuvažiavome pas vyskupą Sigitą Tamkevičių, jam sakom: norim išeiti iš pogrindžio ir atkurti vienuolyną. Šis išsigando – ar išprotėjot, juk jus tuoj pat susems. Bet padėjo mums žmonės – geranoriškai iš vienuolyno sutiko išsikelti muziejus, ir taip sugrįžome į savo namus.

Gailestingumo šventėje dalyvavę įvairių Pranciškonų šeimos kongregacijų atstovai – jų būta per 250 – eisena patraukė per miestą aplankyti uždarai gyvenančių šv. Klaros seserų.

Atrodė lyg iš kito pasaulio Alvidas Remesa, Pranciškonų pasauliečių brolijos atkūrimo iniciatorius ir pirmasis nacionalinis ministras:

– Į Tretininkų broliją įstojau 1987 m., platinau pogrindžio spaudą, maldaknyges, „Bažnyčios kroniką“. Praėjau novicijatą, įvilktuves, dalyvavau iniciatyvinėj grupėj išvien su Genovaite Maironiene, Aldona Šeduikiene. Kai išgirdome, kad atsikuria Pranciškonų brolija, sujudome taip pat ir mes, pasauliečiai.

Tuomet dar nebuvo interneto, mobiliųjų telefonų. Todėl, telkiant žmones, teko važinėti po visą Lietuvą: lankydavom parapijas, klausinėdavom – ar yra pas jus tretininkų, mes atsikuriam.

Ir štai pagaliau 1991-ųjų rugpjūčio 4-oji, šios dienos nepamiršiu visą gyvenimą – į Kretingą suvažiavo tretininkai iš kelių miestų. Jie verkė ištraukę iš spintų savo abitus, kuriuos saugojo 50 metų, kad pašalietis nepamatytų ir neįskųstų. Atsikūrusios Lietuvos pranciškonų pasauliečių brolijos dvasiniu asistentu išsirinkome brolį Astijų, o brolijos vairą žmonės patikėjo man.

Kitąmet per Šv. Antano atlaidus įvyko VI Lietuvos pranciškonų pasauliečių kongresas – ligi karo buvo surengti 5 tokie kongresai. Tuomet susirinko 800 žmonių su abitais iš 19 brolijų, kurie išdidžiai ėjo miesto gatvėmis. Jų eiseną Kretingos gatvėse matę žmonės nežinojo, kaip elgtis, atrodėm tarsi iš ano pasaulio: vieni ten pat klaupėsi, kiti mojavo ir sveikino. Pasimetę buvo ir tokio reginio nematę kunigai. Juk dar prieš metus, Velykų rytą, prie bažnyčių durų siautėjo KGB. Dirbau Klaipėdos universitete, man kvepėjo kalėjimu, jei būtų užpelengavę už religinės literatūros platinimą.

Kongreso metu gavome Apaštališkąjį Jono Pauliaus II palaiminimą. Mus sveikino JAV, Italijos, Ispanijos pranciškonų brolijos.

Tai buvo patys man brangiausi metai, su brolija dirbome išvien, neskirstėme – čia pirmasis, o čia – trečiasis ordinai. Sykį atėjo brolis Astijus ir sako: tau reikės groti vargonais. Sakau jam – nemoku, o jis – ar aš moku. Taip ir tapau vargonininku, juo ir šiandien tebedirbu Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centre.

• Rašyti komentarą (4)