|
|
|
Rokas Balsys: „Afrika man dovanojo daugiau negu jai atidaviau“
Penkias savo gyvenimo savaites savanorystei Rytų Afrikoje, Tanzanijoje, paskyręs kretingiškis Rokas Balsys išvykdamas pažadėjo sugrįžti: „Pasakiau sau, kad dar daug ko čia nenuveikiau, daug liko pamatyti, išgyventi, padėti, ir buvau išgirstas – gavau kvietimą pasvarstyti apie vadovavimą naujai kelionei ir šiuo metu jau planuojame pirmąją lietuvių misiją į Tanzaniją 2018 metų vasarą.“ Gyvenimą pakeitusį mėnesį Dodomos mieste, dabartinėje Tanzanijos sostinėje, Rokas praleido kartu su bendraminčiais – dar trimis studentais iš Mančesterio universiteto, kuriame studijuoja, parapijos. „Šio projekto tęstinumas universiteto parapijoje – garantuotas. Bet iš Lietuvos didesnė grupė savanorių nėra vykusi į Afriką. Mane labai sužavėjo ši idėja. Ir nors kitais metais jau būsiu baigęs universitetą bei turėčiau pradėti žvalgytis karjeros galimybių, privalau grįžti. Po kelionės mes visi suvokėme, kad ne tiek mes padėjome jiems, kiek mums patiems ši kelionė padėjo augti dvasiškai – tiek buvome apdovanoti “, – sakė R. Balsys. Laimė – paprastume Rokas prisipažino, kad sugrįžimas į realybę nebuvo lengvas – keista praustis šiltame duše, turėti elektrą, internetą, o prekybos centre matyti penkiolikos rūšių dešras. „Tanzanijoje išmokome kitaip elgtis su daugeliu dalykų, pavyzdžiui, – maudytis po dušu ir kaupti nutekantį vandenį kibire, kad jį būtų galima panaudoti dar kažkam. Tas prabangos nebuvimas manyje iš naujo pažadino paprastumo sampratą. Aš ją jau ir iki tol buvau pajutęs, kadangi augau Pranciškonų parapijoje, o jiems paprastumas yra labai svarbus, tačiau Afrikoje tuo įsitikinau iš praktinės, gyvenimiškos pusės“, – sakė R. Balsys. Vaikinas įsitikinęs, kad būtent jame ir slypi laimė: „Vykdami į mokyklą, kurioje savanoriavome, dviračiais kasdien pravažiuodavome kaimus, kur žmonės gyvena molio ir šiaudų trobose. Kai pamatai, kad jie nuolat šypsosi, ir iš savo neturėjimo pasiruošę tau atiduoti paskutinį savo maistą, negali likti abejingas – keiti savo požiūrį radikaliai.“
Pradėjo pildyti svajonę Parodyti Tanzanijos vaikams išsilavinimo svarbą buvo vienas iš Roko misijos prioritetų. Anot jo, daugelis šeimų čia – daugiavaikės ir dėl finansinių sunkumų neišgali išleisti visų vaikų į mokyklą, todėl įprastas vaizdas, kad jau 4–5 m. mažyliai tampa piemenimis ir visą savo gyvenimą praleidžia ganydami. Dodomos vaikus privačioje katalikiškoje Šv. Ignaco pradinėje mokykloje Roko kolegė Stefani iš Didžiosios Britanijos mokė dailės, rankdarbių bei tikybos, Kevinas iš Malaizijos – biologijos ir chemijos, fotografijos ir informacinių technologijų paslaptimis dalijosi Ladislav iš Slovakijos. „Aš mokiau III–IV klasių vaikus muzikos ir informacinių technologijų pradmenų. Kai tik baigdavosi pamokos, jie mus visus apsupdavo dėmesiu – vaikai nebuvo matę nei tokių aukštų, nei šviesiaplaukių žmonių. Nuolat glostydavo man rankas ir kojas, taip juos stebino kūno plaukai“, – juokėsi Rokas. Su šiais vaikais R. Balsys įgyvendino ir savo asmeninę svajonę – specialiai atsigabenta technika įrašė 11 giesmių, kurios ateityje suguls į albumą ir už jį surinkta piniginė parama sugrįš Šv. Ignaco mokyklos vaikams. „Muzika – mano aistra, pomėgis ir profesija. Norėjosi per ją atskleisti vaikų talentą, padėti jiems, įkvėpti. Giesmes, padedant vietiniam muzikos mokytojui, įrašėme trimis kalbomis – anglų, Rytų Afrikos Swahili kalba ir Ganos. Atsirinkdamas kūrinius, stengiausi susitelkti ne tik į skambesį, jo dinamiką ir įvairovę, bet ir į žodžių prasmę, – kalbėjo R. Balsys. – Šis projektas – kaip kūdikis, atnešantis daug džiaugsmo, bet iki jo gimimo dar teks palaukti: medžiagą turiu, tačiau nėra biudžeto, todėl labai sunku surasti bendraminčių, kurie savanoriškai padėtų kuriant kompozicijas bei aranžuotes. Be to, esu perfekcionistas, norisi padaryti viską aukščiausiame lygyje.“
Vertina mokslą Dodomos vaikai, R. Balsio teigimu, – lyg kempinės, todėl ir pasitaikius progai pasimokyti su misijos dalyviais vasaros atostogų metu, trykšdami noru sutiko, o pirmasis susitikimas ištirpdė visus ledus: vaikai svečius pasitiko su gėlėmis, dainomis ir šypsenomis – visos sienos pradingo lyg dūmas. „Mokyklos – skaudi tema, mat valstybinių įstaigų yra daug, tačiau sąlygos jose – tragiškos. Privačios mokykos dažniausiai steigiamos ir išlaikomos arba katalikų, arba protestantų bendruomenių, todėl Tanzanijos valdžia yra susidariusi klaidingą įspūdį, kad bažnyčia yra pajėgi tokias mokyklas steigti ir išlaikyti, todėl joms neteikia jokios paramos, nors realybėje yra priešingai – vien todėl, kad katalikų ar protestantų bažnyčios į mokslą ir išsilavinimą žiūri kitaip, dar nereiškia, kad jos yra finansiškai pajėgios“, – teigė R. Balsys. Anot jo, iš aukų išlaikomos Šv. Ignaco mokyklos mokiniai už mokslą privalo mokėti – vienam vaikui per metus tai atsieina apie 600 eurų, kas Tanzanijoje, kur per 60 proc. žmonių uždirba vidutiniškai 1 dolerį per dieną, yra ypatingai didelė suma. Nepaisant šio fakto, mokykla, kurioje šiuo metu mokosi per 500 mokinių, kasmet pasipildo 30 naujų veidų, tačiau formuoti daugiau klasių, priimti daugiau mokytojų – vis dar didžiulis iššūkis. Nors mokykla katalikiška, R. Balsio teigimu, joje mokosi ir islamo išpažinėjų vaikai: „Tanzanijoje susiformavęs požiūris, kad išsilavinimas žmogui yra viskas, jo ateities pagrindas ir sėkmės raktas į geresnį gyvenimą. Tėvai į tai taip susikoncentravę, kad visiškai nesvarbu, kokie yra jų religiniai įsitikinimai.“
Lyg filme Rokas Rytų Afrikoje atsidūrė šaltuoju sezonu, kai temperatūra jau siekia 28 laipsnius. Nusileidę Nairobyje, Kenijoje, misionieriai perėjo sieną ir septynias valandas važiavo autobusu į Arushą. Anot kretingiškio, kelionė priminė scenas filmuose, kur po autobusą laksto vištos, daiktai vežami ant mašinos stogo, o 12 vietų autobuse įsitaisę bent 30 žmonių. „Pirmomis dienomis patyriau nemažą kultūrinį šoką. Pasienyje aplink mus per keletą sekundžių atsirado kelios dešimtys žmonių, siūlančių pirkti riešutų, vaisių, drabužių, skalbimo miltelių. Kad ir kaip vietiniai gerbtų atvykėlius, tebėra gajus kvailas stereotipas, kad baltasis yra vaikščiojanti piniginė. To pakeisti negali, bet gali mokytis jų kalbos ir išmokti pasakyti – ne , ačiū, man to nereikia bei palinkėti geros dienos. Tai veikia“, – įsitikino Rokas. Iki prasidedant savanorystei mokykloje, misijos komanda dvi dienas praleido Rytų Afrikos Jėzuitų noviciate, kur sėmėsi žinių apie šalį, jos kalbą ir kultūrą. Po dar 8 valandų kelio tarptautinę grupę pasitiko mokyklos direktorė sesuo Eufrazija kartu su mokyklos mokytojais. „Net tada, kai važiuodavome per, atrodytų, negyvenamas vietoves, išvysdavome bent vieną vietinės masajų genties medžiotoją, einantį su ietimi, raudona skara ir kaimene gyvulių. Jie tebegyvena savo pasauliuose, kur jų kaimenė yra ir laisvalaikis, ir darbas, ir šeimos nuosavybė“, – kalbėjo Rokas. Daugelis jų vis dar nemoka valstybinės kalbos, o kai kurie, paragavę pinigų ir vakarietiško vartotojiškumo, įsigyja mobilų telefoną, dviratį, net nueina į barą pagurkšnoti alus ir pažiūrėti futbolo. „Kai tu palaikai vieną komandą, o šalia sėdintis masajus su ietimi palaiko kitą, staiga suvoki situacijos rimtumą“, – juokėsi R. Balsys.
Plečiant mąstymo ribas „Vakariečiai linkę į trečiojo pasaulio valstybes žiūrėti šiek tiek iš aukšto ir galvoti, kad vien dėl išsilavinimo stokos Rytų Afrikoje gyvenantys žmonės yra kažkiek atsilikę, primityvaus mąstymo. Tačiau aš patyriau, kad afrikiečiai visa galva protingesni už kai kuriuos doktorantūrą studijuojančius europiečius“, – kalbėjo R. Balsys. Vaikino teigimu, Tanzanijos žmonės pakankamai protingi, kad suvoktų, jog egzistuoja Dievas – jo buvimo jie apskritai nediskutuoja: „Dievas yra kiekvieno jų širdyje, kokią religiją beišpažintų, ir visada yra pagarba Dievui, kas jis bebūtų.“ Ateizmo sąvoka nesuvokiama. Būtent per Dievą ir tikėjimą afrikiečiai atranda viltį ten, kur, atrodo, jos visai nėra – pavyzdžiui, Vilties kaimelyje, kur gyvena AIDS sergantys našlaičiai vaikai. Ypatingą įspūdį R. Balsiui paliko Afrikos moterų vidinė stiprybė ir šeimyniškumas. Nors Tanzanija buvo suvienyta 1970 m. ir nuo to laiko nematė karinių konfliktų ar pilietinių karų, vyrai čia tebegyvena nuolatiniame pasiruošime kovai ir išbandymams – dienų dienas sėdi ir kažko laukia. O moterims lieka visas ūkis ir vaikai. „Moteris niekada negali prieštarauti vyrui, net jei jis yra neteisus. Vienintelis būdas tai padaryti – per rūbą, vadinamą kenga. Tai skaros labai gražiais ornamentais, kuriuose įaustos tam tikros mintys, pavyzdžiui, - mano meilė Dievui yra viskas arba Dievas padaro mane laiminga. Tuo pačiu kenga gali sakyti – mano vyras yra visiškas kvailys“, – tikino R. Balsys. Tebeegzistuoja ir be galo skaudi apipjaustymo tradicija. Daug moterų, žinodamos, kad jis artėja, padeda savo dukroms pabėgti, tačiau tai reiškia šių mergaičių atskyrimą nuo šeimos be teisės sugrįžti atgal.
Misija – ieškantiems „Sunkiausia yra tai, kad būdamas atvykėlis ir manydamas, kad daug gali pakeisti, tu pats gauni daugiau. Svarbu suvokti ir tai, kad nepakeisi kultūrinių tradicijų, nors jos tave ir piktina. Dar sunkiau susilaikyti nepadėjus konkrečiam asmeniui, kuris tavo širdį palietė ypatingai. Man taip atsitiko su maža mergaite Zefanija, negalinčia nei kalbėti, nei vaikščioti dėl AIDS. Tačiau jeigu padėsi konkrečiai šeimai, ji bus atskirta nuo bendruomenės. Taip suyra daugelis bendruomenių“, – patirtimi dalijosi Rokas. Pasak jo, vienas didžiausių iššūkių savanoriaujant – priversti žmones mąstyti bendruomeniškai, išmokyti juos padėti vieni kitiems, o ne laukti pinigų. Būtent to Rokas ir sieks, lydėdamas lietuvių misiją į Tanzaniją, kuriai pradžią davė Roko bičiulės, būsimos misijos koordinatorės Tomos Bružaitės skambutis. „Mūsų laukia ilgas pasiruošimo procesas. Atranką Lietuvos mastu planuojame skelbti kovą. Manau, kad į Tanzaniją išvyks 8–10 žmonių nuo 18 iki 35 m. grupė“, – kalbėjo R. Balsys. Rokas įsitikinęs, kad jaunam, savęs ieškančiam žmogui savanorystė ko gero yra pats geriausias būdas sudėlioti savo gyvenimą į lentynas prieš judant toliau. „Ieškosime tų, kurie siekia save išstumti iš komforto zonos, – apie būsimus misijos dalyvius kalbėjo R. Balsys. – Žmonių su vertybėmis, suvokiančių, kad kiekvienas mūsų turi dvasinį tūrį, kuris nėra visiškai užpildytas, o tokios misijos gali jį dar ir praplėsti. Misionieriai turi būti ir skirtingi – rašantys, fotografuojantys, gebantys mokyti, vienyti ir įkvėpti kitus.“
|
|
