Pro fotoobjektyvą – į laisvos Lietuvos priešaušrį

Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario ir buvusio Šiaulių fotografijos muziejaus vadovo kretingiškio 63-jų Vaidoto Kisielio rankose – stori aplankai su nuotraukomis, kuriose užfiksuoti istoriniai pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo ir Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, Sausio 13-osios, legendiniai CSKA bei auksą iškovojusio „Žalgirio“ kovos Maskvoje vaizdai. Ir dar daugybė kitokių nuotraukų, kuriose – netikėtu rakursu pagauti žmonės, seni pastatai, gamtos miniatiūros.

Šiauliuose V. Kisieliui pavyko netikėtai užfiksuoti garsųjį karo fotografą, 16-osios divizijos veteraną Hanoną Leviną.

Fotografuoti įkvėpė legendos

Iš Vydmantų kilęs fotografas V. Kisielis savo darbais džiugindavo parodų lankytojus bei įvairių Šiaulių krašto leidinių, kuriuose publikuodavo nuotraukas, skaitytojus, – ypač nuo 1976-ųjų iki 1991 m., kai po istorijos studijų Vilniaus universitete buvo paskirtas vadovauti Fotografijos muziejui, tuometiniam Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialui.

„Nori–nenori teko išmokti fotografuoti ir pačiam, – toks buvo mano darbas. O juolab, kad parodas mūsų muziejuje rengdavo ir tokios Lietuvos fotografijos legendos, kaip: Rimantas Dichavičius, Aleksandras Macijauskas, Romualdas Požerskis, Antanas Sutkus ir daugelis kitų. Mokiausi iš jų. Ilgainiui užsimezgė ryšiai bei pažintys su garsiais to meto sovietiniais fotografais – Mstislavu Botaševu iš „Sovetskij sport“ , „Izvestija“ reporteriu Viktoru Achlomovu“, – kalbėjo pašnekovas.

Jis prisiminė laikus, kai pats vykdavo į Maskvą, ir šių žmonių pažinčių dėka pateko į CSKA–Žalgirio finalą, fotografavo visas rungtynes, o po to jo nuotraukos parodoje „Superfinalas–87“ apkeliavo Lietuvą, pabuvojo ir Kretingos muziejuje.

„Atsimenu, kaip 1990-aisiais su mama (buvusia pedagoge Ona Kisieliene iš Vydmantų, – red. pastaba) vykome pas gimines į Ameriką, o Achlomovas mus lydėjo iki muitinės. Vežiausi Sąjūdžio kasečių, pareigūnai sustabdė, Achlomovas parodė pažymėjimą ir praėjome kiaurai, kaip per sviestą“, – draugystės ir pažinčių svarbą sovietmečiu prisiminė V. Kisielis.

Sausio 13-osios naktį, prisiminė, taip pat skambinęs bičiuliui V. Achlomovui ir pasakojęs, kas vyksta: „Žinok, kad mes su jumis“, – tvirtai pasakęs jis.

V. Kisielio nuotraukose – žmonės prieš 2–3 dešimtmečius ir sustabdytos jų gyvenimo akimirkos.

Užatlantės patirtis nuvedė į verslą

V. Kisielio dokumentinės fotografijos archyvuose – įžymių Sąjūdžio veikėjų Algirdo Brazausko, Vytauto Landsbergio, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Čekuolio portretai, kadrai su kitų garsių Lietuvos politikų, šviesuolių bei menininkų gyvenimo akimirkomis. Dažnai – netikėtomis, keliančiomis šypsnį.

„Man patinka fotografuoti įvykius ir žmones, pagaunant netikėtą kampą, kai nuotraukos nuotaikingos“, – sklaidydamas šūsnis nuotraukų, kalbėjo fotografas.

Viešint JAV, Lemonto lietuvių bendruomenėje, jam teko susipažinti su to meto užatlantės šviesuoliais: labdaringa veikla ir galingomis paramos siuntomis į atsikuriančią Lietuvą garsėjančiais Prane Šlutiene, kunigu Algimantu Keziu. „Jie buvo tie žmonės, iš kurių mokiausi kitokio gyvenimo“, – neslėpė pašnekovas. Kelionė po Ameriką paliko didžiulį įspūdį. Po jos V. Kisieliui kilęs noras keisti sustabarėjusį gyvenimą: „Palikau darbą muziejuje ir pasukau į prekybą fotoprekėmis. Tai tęsėsi apie 10 metų, kol gyvenimo vingiai vėl sugrąžino į gimtus kraštus“, – sakė jis.

Širdį A. Kisieliui ligi šiol glosto kadrai iš legendinių „Žalgirio“ ir CSKA rungtynių su visą pasaulį apkeliavusiu įspūdingu Arvydo Sabonio rankų judesiu.

Fotoaparatas atsigręžė į šeimą

Po Nepriklausomybės paniręs į verslą, prisipažino jis, užmetęs ir fotografiją. Didžioji dalis jo nuotraukų ir negatyvų archyvo pasiliko Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Kita dalis dar nesusistemintų nuotraukų tebesimėto dėžėse.

Tačiau šeimos ar giminės šventėse jis niekuomet nesiskyrė su fotoaparatu, – nuotraukose įamžinta, kaip augo jo vaikai, dabar jau 37-erių Kęstutis ir 35-jų Aušrinė, bei 2 anūkai. Besikeičiančios gamtos akimirkas žmonos Birutės išpuoselėtame sode ar vaikštinėdamas po miestą, mišką, pajūrį jis vis dažniau vėl mėgsta pagaudyti fotoaparatu. O tomis pagautomis akimirkomis retsykiais pasidalina su skaitytojais „Smilčių“ fotogalerijoje.

„Gal kada nors rimčiau sugrįšiu prie fotografijos. Ji mane tebetraukia“, – atsivėrė V. Kisielis, šiandieną per daug nesureikšmindamas gyvenimo kažkada jam pamėtėto unikalaus šanso būti svarbiausių istorinių Lietuvos įvykių sūkuryje.

• Rašyti komentarą (0)