|
|
|
Gimę iš lūkesčio ant palangės turėti savo Lietuvą
Kolumbijoje gimęs ir augęs, tačiau jau daugiau kaip dešimtmetį Kretingoje gyvenantis 38-erių tautodailininkas Aleksas Eugenijus Kulvietis šią vasarą, Pasaulio lietuvių bendruomenės prašymu, išdrožė stogastulpį. Stogastulpis, dedikuotas artėjančiam Nepriklausomos Lietuvos valstybės 100-mečiui, iškilmingai pastatytas Ukmergės rajone Užugirio dvaro, kuriame buvo įsikūrusi pirmojo Nepriklausomos Lietuvos Prezidento Antano Smetonos vasaros rezidencija, prieigose.
Bičiuliavosi su Prezidentu A. Smetona – Aleksai, kodėl kryžius iš Jūsų dirbtuvių Kretingoje iškeliavo būtent į Ukmergę? Kuo ši vieta ypatinga, ir kodėl Pasaulio lietuvių bendruomenė šį darbą patikėjo Jums? – Ukmergėje, Taujėnų ir Užugirio dvaruose, šiemet rinkosi į kasmetinį suvažiavimą Pasaulio lietuvių bendruomenių pirmininkai. Pernai tam, kad galėčiau atstovauti savo tėvynėje gyvenantiems lietuviams ir juos pasiektų naujausios žinios iš Lietuvos, tapau Kolumbijos lietuvių bendruomenės pirmininku. Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybai prasitarus, kad liepą posėdžiausime Užugirio dvare, papasakojau, kad mano senelis Eugenijus Kulvietis – mokytojas ir Lietuvos kariuomenės savanoris, dailininkas ir kryždirbys, į Kolumbiją emigravęs po karo – 1948-aisiais, buvo geras Prezidento A. Smetonos draugas ir kad Kulviečių žemės ribojosi su Smetonų šeimos. Pamaniau, galbūt gražu būtų ties sodybų riba pastatyti stogastulpį, ir Pasaulio lietuvių bendruomenė mano idėją entuziastingai priėmė bei palaikė. Ąžuolą, kurio pats niekur neradau, parūpino kretingiškis meistras Raimundas Puškorius, o Kalvių asociacijos pirmininkas Linas Leščiauskas nukalė varinius stogelius bei saulutę.
Kryžiai iš tropikų medienos – Kaip į Jūsų gyvenimą atkeliavo kryždirbystė? Kada pirmąsyk paėmėte į rankas kaltus, juk dar Kolumbijoje sukūrėte lietuviškų, beje, mūsų akiai neįprastų – iki 40 cm aukščio ir labiau primenančių suvenyrus – kryžių bei koplytstulpių kolekciją.
– Augau senelio statytuose namuose, kur vietoj stalo ir šiandien stovi didelė tvirta metalu kaustyta senelio iš Lietuvos atsivežta skrynia, pilna eskizų, brėžinių, medinių kryžių detalių ir joms gaminti skirtų instrumentų. Tėvų namuose gausu senelio tapytų paveikslų. Viskas alsuoja jo dvasia. Susidomėjau skrynios turiniu, kai buvau 15-kos. Tada ir pamėginau drožti. Tuo pat metu Lietuva atgavo Nepriklausomybę. Tai buvo naujas postūmis Medeljine atgaivinti prigesusią lietuvių bendruomenę. Vyresniųjų jos narių paskatintas Kolumbijoje surengiau pirmas bendras parodas, kuriose pristačiau senelio palikimą ir savo kryžių kolekciją. Manieji kryžiai – iš dalies senelio kopijos, tačiau juose – nemažai ir mano fantazijos. Jo kryžiai buvo dažyti, o mano – natūralaus medžio, nes Kolumbijos tropikų augalų mediena yra savaime graži, su įmantriais natūraliai gamtos sukurtais raštais. Iš bendruomenės narių gavau užsakymų padaryti didelių kryžių, taigi pasinėriau į meistrystę bei Lietuvos paieškas. Kūnas – čia, siela – ten – Tikslas labiau pažinti senelio palikimą ir jo gimtąjį kraštą atvedė Jus į Lietuvą ir, drįsčiau teigti, viršijo lūkesčius su kaupu – čia atradote savo gyvenimo meilę ir įleidote šaknis. – Pirmąkart į Lietuvą atvykau 2002 m. pas tėvo seserį iš pirmosios senelio santuokos – Aliną Bulotienę, gyvenusią Rusnėje, – po senelio mirties pats ją susiradau. Tada pas giminaičius praleidau pusę metų. Atsivežiau ir visą savo kryžių kolekciją. Tie metai UNESCO kaip tik buvo paskelbti kryždirbystės metais, – mane ėmėsi globoti M. K. Čiurlionio meno muziejus ir buvo surengtos trys parodos Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Klaipėdos universitete pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus užsieniečiams, nes į Lietuvą atvykau temokėdamas tik keletą lietuviškų frazių. Įveikti sunkią lietuvių kalbos gramatiką man pagelbėjo universitete filologe dirbusi Kristina. Ši mudviejų pažintis buvo lemtinga nuo pirmo susitikimo, – išvykdamas atgal, širdyje jau išsivežiau dvi mylimas – Lietuvą ir Kristiną. Sugrįžęs į Kolumbiją dar metus kankinausi. Tėtis sakė: Aleksai, tu esi, bet ir nesi čia. Čia – tik tavo kūnas, o širdis – ten. Ėmiausi verslo – rūkiau mėsą, žuvį, kad užsidirbčiau pinigų kelionei atgal į Lietuvą. Pasikviečiau Kristiną, ir ji sutiko leistis į tolimą kelionę, o kartu – ir į mudviejų bendro gyvenimo avantiūrą. Jeigu nebūčiau sutikęs gyventi Lietuvoje, ji buvo apsisprendusi pasilikti su manimi Kolumbijoje. Abu 2004 m. grįžome į Lietuvą, o po metų susituokėme. Žmona metė darbą universitete ir abu pasinėrėme į nuosavą verslą – prekiavome rūbais, ir tuo pat metu keliavome su mano parodomis po Lietuvą. Pradėjau įgyvendinti ir savo svajonę daryti didelius kryžius. Pirmąjį dedikavau savo geram bičiuliui Mečiui, – jis stovi Kryžių kalne. Ilgainiui apsigyvenome Kretingoje Maironio gatvėje Kristinos senelių name, kur jų atminimui kieme taip pat pastačiau stogastulpį. Atkartojo senelio gebėjimą – Klaipėdos universitete baigėte Baltistikos studijas ir dėstote ispanų kalbą. Auginate du sūnus – 10-metį Algirdą ir 7-erių Gervydą. Per tą laiką perėmėte lietuviškas kryždirbystės tradicijas ir tapote Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. Kiek laiko šiandieną belieka taip paslaptingai į jūsų gyvenimą atkeliavusiam pomėgiui? – Turiu prisipažinti, kad nebėra tiek laiko kurti, kaip Kolumbijoje. Visi mano mažieji kryželiai – tarsi vaikai, nė vieno negalėčiau parduoti. Tai, kas atėjo iš širdies, neparduodama. Man iš pradžių buvo keista, kad tautodailės vertintojai skeptiškai žiūri į mano mažuosius kryžius ir stogastulpius, neva, nėra su kuo jų lyginti – tokių Lietuvoje daugiau nėra, ir tai nesą tikri kryžiai ir koplytstulpiai, o tik jų maketai. Man tai – lyg peilis į širdį, nes mažieji kryžiai nėra plagiatas. Mano nuomone, tai – liaudies menas, gimęs išeivijoje kaip alternatyva tiems sakraliems medžio kūriniams. Gimę iš didelės meilės ir ilgesio savo tėvynei, kurios neteko, iš poreikio saugoti savo šaknis, iš lūkesčio ant palangės turėti savo Lietuvą.
|
|
