|
|
|
Antano Mončio švilpiai – kitaipAntano Mončio švilpiai – kitaip
Grupės entuziastų dėka į Antano Mončio namus-muziejų Palangoje sugrįžo po pasaulį išsibarstę garsaus kraštiečio menininko A. Mončio sukurti švilpiai. Tačiau sugrįžo kitaip – ne įprastos formos, o 35 inovatyvūs švilpiai, pristatyti interaktyvioje muziejaus ekspozicijoje.
Nuo skulptūros – prie švilpių „A. Mončio švilpiai yra labai trapūs, pagaminti iš specifinio molio – terakotos, nuo menkiausio dūžio suskylantys į tūkstančius gabalėlių. Galima atkurti jų išorę, bet ne garsą. Mončio švilpiai buvo ypatingi – jais galima buvo išgauti ne vieną pratisą ir monotonišką garsą, bet – visą jų gamą“, – apie nuo Grūšlaukės kilusio, bet Paryžiuje gyvenusio ir kūrusio kraštiečio sukurtų švilpių išskirtinumą kalbėjo A. Mončio namų-muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė, A. Mončio dukterėčia. Menininkas švilpius pradėjo kurti būdamas jau garbaus amžiaus – gerokai per 50. Būtent šiuo savo gyvenimo periodu jis perėjo nuo skulptūros prie švilpių. „Jam atgimė vaikystės prisiminimai, kaip tėvas važiuodavo į turgų ir lauktuvių visuomet parveždavo po švilpuką. Dirbo prie švilpių užsispyrusiai, pykdamas ant savęs, kad neišeina išgauti garsų gamos. Pyko, kad jis, skulptorius, užstrigo, o paprasti molį minkantys kaimo amatininkai „perkandę“ garsų paslaptis. Visą save – gebėjimus, išmonę ir talentą – tuomet ir atidavė švilpiams“, – pasakojo J. Turauskaitė. Surinko iš privačių kolekcijų Muziejuje ligi šiol tebuvo vos 9 švilpiai, kurie laikyti po stiklu. Tačiau buvo žinoma po pasaulį – privačias kolekcijas – jų pasklidus dešimtis. „Todėl sumanėme savo muziejuje surinkti kiek įmanoma gausiau švilpių ir pristatyti juos virtualiai, – parengėme projektą „Antanas Mončys (1921–1993). Inovatyvūs švilpiai: nuolatinės ekspozicijos atnaujinimas ir papildymas“, kuriam įgyvendinti Lietuvos kultūros taryba skyrė 8,7 tūkst. eurų, Palangos miesto savivaldybė – 1,5 tūkst. eurų“, – apie atsiradusią galimybę sugrąžinti į Lietuvą dalį menininko darbų pasakojo muziejaus vadovė.
Anot L. Turauskaitės, šis projektas suteikė galimybę atnaujinti ir praturtinti švilpių ekspoziciją, – taip muziejuje atsirado 35 į virtualią erdvę perkelti švilpiai. A. Mončio sūnus Žanas Kristofas paskolino 20 švilpių, jų taip pat buvo surinkta iš privačių kolekcijų Prancūzijoje, Danijoje, Lietuvoje. Pritaikius šiuolaikines technologijas Vokietijoje originalai buvo apdoroti taip, kad būtų apsukti 360 laipsnių ir matomi iš visų pusių. Taip pat įrašytas ir švilpiais išgaunamas garsas. Kolekciją sudaro švilpiai, kurių dydis – nuo 2 iki 26 cm. Patį didžiausią turi įsigijęs A. Mončio muziejus, o pats mažiausias saugomas Žano Kristofo kolekcijoje. „Per šį projektą svarbiais eksponatais, būdingais tik tam tikram menininko kūrybos periodui, pasipildė ir nuolatinė mūsų muziejaus ekspozicija, kurią tikimės nuolat vis atnaujinti, – pabrėžė L. Turauskaitė. – Tikruosius švilpius, kurių mes, deja, nė neįpirktume, turėsime sugrąžinti jų savininkams“. Projektas sutelkė fanatikus A. Mončio kūrybos palikimu besirūpinanti L. Turauskaitė pasidžiaugė, kad pavyko sutelkti menininko kūrybos fanatikus, tarp kurių yra ir Tue Freltoft iš Danijos. „Jis važinėja po pasaulio meno aukcionus ir kaupia mano dėdės kūrybą, o šio projekto tikslais asmeniniu lėktuvu nesyk skraidė iš Danijos į Palangą. Po inovatyvių švilpių projekto pristatymo muziejuje šį rugpjūtį T. Freltoft įstojo į A. Mončio paramos fondo dalininkus ir tapo valdybos pirmininko pavaduotoju“, – kalbėjo L. Turauskaitė. Ji sakė, jog ir jaunesnieji A. Mončio vaikai – duktė Sabina bei sūnus Andreas – prisidėjo prie savo tėvo atminimo įamžinimo Lietuvoje: „Jie atidavė didžiausią dovaną – asmeninį A. Mončio archyvą, kuriame – eskizai, publikacijų iškarpos, nuotraukos, skaidrės ir jų negatyvai, – iš viso per 4 tūkst. įvairių dokumentų. Šių dokumentų muziejus taip pat nebūtų galėjęs nupirkti. Nuo šiol muziejininkams darbo prie jų – ilgiems metams per akis“, – akcentavo L. Turauskaitė.
|
|
