|
|
|
Mažame medalyje sutelpa visas pasaulis
„Daugiaplanis Petro Barono gyvenimas asocijuojasi su dvipusiu medaliu. Nesvarbu, ar aversas, ar reversas, – yra skirtas Šventajai. Nesvarbūs esamų ar kuriamų darbų dydžiai. Svarbu kūrybos visuma, kuri regima mūsų kultūroje“.
Šiuos žodžius apie Lietuvos dailininkų sąjungos narį, Palangos Stasio Vainiūno meno mokyklos mokytoją, Šventosios herbo autorių skulptorių P. Baroną yra pasakęs menotyrininkas, Lietuvos medalininkų sekcijos pirmininkas Antanas Olbutas. Pats menininkas, nuo 1988 metų gyvenantis ir kuriantis Šventosios apylinkėse, nekart yra prisipažinęs, jog „serga“ Šventąja, šios žemės grožiu, istorija, paveldu, o visos šios temos atsispindi jo įvairialypėje kūryboje: piešiniuose, skulptūrose, mažosios plastikos kūriniuose, ir, žinoma, medaliuose. Rengiasi dviem plenerams Sekant A. Olbuto palyginimu, galima pasakyti, jog šiomis dienomis skulptoriaus gyvenimas irgi „dvipusis“: jis rengiasi vykti į Telšiuose vyksiančią XXXII Lietuvos medalio kūrėjų stovyklą bei kartu su Audrone Bukauskiene dėlioja sumanymus, kurie bus įgyvendinami nuo rugpjūčio 21-osios prasidėsiančiame jau XI Lietuvos dailininkų ir dailės pedagogų plenere „Šventosios žemės atminties ženklai“, kurio įkvėpėjai ir pagrindiniai organizatoriai yra šie du Šventosios menininkai. Pasak P. Barono, čia, Šventojoje, kur persipina lietuviškosios, latviškosios bei kuršiškosios kultūros, daug temų ne tik jam – kiekvienam plenerų dalyviui – dvidešimčiai metų į priekį. „Šventosios žemės atminties ženklai“ išsiskiria tuo, kad kiekvienas pleneras turi su šios žemės istorija susijusią temą, kurią kūrėjai atspindi savo darbuose. Šią vasarą prisiminsime 80 metų jubiliejų, kai pradėtas sodinti Šventosios miškas bei imtasi apželdinti ir sutvirtinti pajūrio kopas, bei 90 metų, kai Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčioje suskambo varpas“, – sakė P. Baronas. Pats jis sako plenerų metu ir piešiantis – čia gimė serija iš rytų į vakarus savo vandenis plukdančiai Šventajai, o taip, anot Norberto Vėliaus, teka į mirusiųjų karalystę vedančios upės, bei Šventosios uostui. Drožia menininkas ir skulptūras – būtent taip sukurta Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios šventorių puošianti šios bažnyčios 185-osioms metinėms skirta skulptūra. Taip pat sukurtas ir iš bronzos nulietas kraštotyrininko, nenuilstančio Šventosios istorijos tyrinėtojo Mikelio Balčiaus, kasmet džiuginančio ir stebinančio dailininkus savo žiniomis bei idėjomis, biustas. Kartu su sūnumi architektu Juliumi Baronu 2009-aisiais plenero metu sukurta vizija „Miestelio istorija ženkluose“. Tuos ženklus siūloma įkurdinti Šventosios upės vingiuose, prieš tai upę išvalius ir tinkamai parengus laivybai, kad upe plaukiantys, o ir pakrante pasivaikščioti išėję žmonės čia rastų tam tikras „stoteles“: upė taptų istoriniu pramoginiu pažintiniu keliu, prie kurio pastatyti objektai – ar tai būtų skulptūros, ar vaikų žaidimų aikštelės, – pasakotų tam tikrus Šventosios istorijos momentus.
Plenerų metu sukurta ir medalių. Devyni jų jungiasi į ciklą „Šventajai“, eksponuotą respublikinėse parodose, o medaliai „Elija“ bei „Kunigai Thomas ir Adamas Falkenau“ pristatyti Baltijos šalių medalių trienalėje. Vienas iš plenerų buvo skirtas Palangos istorijai, tad jo metu pradėtas medalių ciklas „Palangai“. Jame užfiksuotos vienaip ar kitaip su šiuo kurortu susijusios iškilios Lietuvos asmenybės: kunigas poetas Maironis, poetas Adomas Mickevičius, skulptorius Antanas Mončys, aviatorius Bronius Oškinis, pirmoji Lietuvos moteris fotografė Paulina Mongirdaitė – nuo šio medalio gimė dar vienas ciklas. Pasirinko „mažąjį paminklą“ Kodėl Vilniaus dailės institute skulptūros specialybę baigęs Petras Baronas savo kūrybą susiejo ne su monumentalia skulptūra, kodėl jis nekuria didžiulių paminklų iš akmens ar bronzos, o pasirinko kitą memorialinį žanrą, mažuoju paminklu kartais vadinamą medalį? Juolab kad prieš porą metų pristatydamas savo jubiliejinę parodą, kurioje eksponuota per 80 medalių, prisipažino, jog studijų metais neketinęs su jais „blusinėtis“? „Tai išties daug kruopštaus darbo ir laiko reikalaujantis darbas – juk vieną medalį dažniausiai darai apie mėnesį laiko, o kur dar minčių, eskizų „apvaldymas“. Tačiau teko gyventi tuo laikotarpiu, kai Lietuvoje buvo medalio žanro atgimimas. Be to, 1980–1986 m. dirbau tuometiniame Kauno „Dailės“ kombinate metalo cecho meno vadovu – kūriau etalonus gamybai. Tai ir pastūmėjo į šią skulptūros sritį, kuri leidžia monumentalų turinį perkelti į mažą formą“, – sakė skulptorius, paminėjęs, jog pirmuosius medalius kūręs dar studijuodamas. Į monumentaliąją skulptūrą ir po Atgimimo prasidėjusio bažnytinio meno bumą menininkas pusiau rimtai, pusiau juokais sako tiesiog nespėjęs. „Medalius, galima sakyti, sekėsi kurti. Dar iki Nepriklausomybės dalyvavau poroje rimtų konkursų. Viename jų laimėjau I vietą už medalį Kauno architektui Vladui Dubeneckiui. Labai gerai buvo įvertintas ir konkursinis darbas, skirtas Maironiui. Bet buvau jaunas, „žalias“, tai tik vieną medalio pusę sukūriau“, – šyptelėjo P. Baronas. Ir pridūrė, kad kai po ilgos pertraukos vėl atsirado ir noras, ir galimybės grįžti į kūrybą, apsižiūrėjęs, jog tam tikra prasme lengviausias variantas – kurti medalius – jiems nereikia nei akmenų, nei ąžuolų pilno kiemo prisivežti. „Pirmasis konkursas, kuriame dalyvavau po ilgos pertraukos, buvo ne medalio, o skirtas sukurti euro monetą. Taip, galima sakyti, grįžau prie apvalios formos. Prasidėjo plenerai, kurie mane tam tikra prasme pažadino – sukūriau pirmuosius medalius Šventajai. Paskui buvo respublikinis konkursas Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui. Mano sukurtas medalis, kuriame, kaip sako istorikai, pirmą kartą ikonografijoje kartu sudėti Vytauto ir Jogailos portretai, įvertintas III vieta“, – pasakojo skulptorius. Šį medalį, kaip ir medalių seriją, skirtą Mažosios Lietuvos raštijos veikėjams, įsigijo Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus. Beje, muziejininkai įsiprašė, kad P. Baronas padovanotų jiems prieš trejetą metų Šventajai sukurtą monetą – dukatą, apkeliavusią respublikines ir Baltijos šalyse rengtas parodas. Sukūrė Šventosios herbą Prisimindamas Šventosios herbo sukūrimo istoriją, menininkas sakė, jog idėja 2007 metais kilusi tuomečiam Šventosios seniūnijos seniūnui Eugenijui Čilinskui. „Su heraldika nieko bendro turėjęs nebuvau, ir taisyklių, kurios labai griežtos, nežinojau. Pradėjau piešti eskizus, kuriuose bandžiau atspindėti Šventosios istoriją vos ne nuo akmens amžiaus. Buvo eskizuose ir laivelių, ir Šventosios vingių, ir uosto detalių. Mikelis Balčius minėjo, kad rašytiniuose šaltiniuose išliko duomenų, jog Šventosios herbe buvo pavaizduotas laivas, mat 1685 m. Jonas Sobieskis suteikęs Šventajai, kitaip Janmarienburgui, privilegiją, nurodęs, jog herbe turi būti laivas. Bėda ta, kad neišliko privilegijos originalo, tad koks – niekas nežinojo. Pasirinkau kogą – ir man jis patiko, ir komisija, pasiūliusi atkurti turėtąjį herbą, pritarė. Tad paskui reikėjo dėl spalvinio sprendimo bei detalių apsispręsti. Tris kartus važiavome į Vilnių – kaip vėliau paaiškėjo, kitus herbų kūrėjus iki dvidešimties kartų vaikydavo detales derindami. Ir jau 2008-ųjų vasarą turėjome prezidento Valdo Adamkaus patvirtintą Šventosios herbą, vėliavą ir seniūnijos antspaudą“, – prisiminė P. Baronas. Gimsta naujas ciklas Dabar skulptorius kuria dar vieną, ko gero, didžiausia tapsiančią medalių kolekciją „Pirmieji fotografai Lietuvoje“, prasidėjusią nuo Paulinai Mongirdaitei skirtojo medalio. Vėliau sukurtas medalis Palangoje ir Kretingoje fotografu dirbusiam Ignui Stropui. Kolega Petras Repšys pataręs – kurk fotografams skirtą kolekciją. „Iš pradžių žiūrėjau, kad fotografai sietųsi su mūsų kraštu, Kretinga, Darbėnais. Vienas reikšmingiausių pajūrio krašto fotografų - Elijach Bruckus iš Darbėnų. Jis yra fotografavęs ir Šventąją, ir Būtingę. Sukūriau medalį Petrui Babickui, rengusiam pirmuosius fotoreportažus iš tarpukary statomo Šventosios uosto. Vėliau kolegos suvedė su fotografu, fotografijos istoriku Stanislovu Žvirgždu, jis patarė, kokius fotografus reikėtų įamžinti. Pusę padariau – apie 20 bus, gal daugiau“, – pasakojo P. Baronas. Pasak jo, ne taip paprasta yra surasti pačių fotografų portretus. Tenka bendrauti su muziejais, prašyti medžiagos. Didžioji dalis pirmųjų Lietuvos fotografų buvo didikai, galėję įpirkti anuo metu labai brangią techniką: Kretingos ir Palangos grafų Tiškevičių giminės atstovas Benediktas Henrikas Tiškevičius, be kitų, sukūręs Aleksandro Tiškevičiaus portretą, grafas Stanislovas Kosakovskis. O paties Platelių grafo Aleksandro Šuazelio-Gufjė, kurio kurti motinos, žmonos ir vaikų foto portretai yra muziejuose, portreto iki šiol nepavyksta rasti. Vieną iš būsimosios kolekcijos medalių P. Baronas kurs šventajai Veronikai. Pasirodo, ši šventoji, skepeta nušluosčiusi nukryžiuoti vedamo Kristaus veidą, išlikusį kaip atvaizdą toje skepetoje, yra fotografų globėja. Atsižvelgiant į viduramžiais susiformavusias heraldikos tradicijas bei turint galvoje Šventosios miesto atsiradimo laiką ir čia kurto uosto tikslus, herbui pasirinktas raudonas tristiebis laivas sidabriniame (baltame) lauke (vandenyje). Raudona ir balta priklauso senajai Lietuvos heraldikai, kartu yra ir anglų nacionalinės spalvos – baltoje vėliavoje Raudonas kryžius, simbolizuojantis šio krašto globėją šv. Jurgį. Jos turi priminti uosto kūrėjus, senus Lietuvos ryšius su Anglija. Kita vertus, kalbant apie Šventąją, pirmiausia ji asocijuojasi su uostu. Dėl to atkurtame herbe vaizduojamas ne plaukiantis su pakeltomis burėmis, o tristiebis laivas su nuleistomis burėmis, suvyniotomis prie skersių, kitaip sakant, stovintis uoste laivas.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
