Rašytojos ainį žavi lietuvių autoriai

„Smilčių“ skaitytojams gerai pažįstamas poetas nuo Grūšlaukės, 65-erių Juozas Maksvytis tvirtino, kad knyga jam prilygstanti stebuklui, nes iš tolimiausių kartų, iš amžių glūdumos per knygas išsaugota ir perduota žmonijos išmintis. Knyga jam taip pat esanti ir didžiausia gyvenimo mokytoja, nes leido pažinti ir suprasti žmones, mylėti savo tėvynę.

Gyvenimas gamtos apsuptyje, knygos ir sutikti žmonės pažadino poetinį Juozo Maksvyčio proveržį.

Iš elementoriaus mokėsi ir Intoje

„Ligi šiol atsimenu savo pirmąją knygą – elementorių „Saulutė“, kuri man asocijuojasi su brangiais žmonėmis – pirmąja mokytoja ir mama. Nesvarbu, kad tekstai joje buvo ideologizuoti, bet jie buvo paprasti ir aiškiai suprantami, ugdė meilę ir pagarbą tėvams, gimtinei, gamtai. Be to, knygelė buvo labai gražiai iliustruota“, – kalbėjo prisiminimais į vaikystės pasaulį paniręs J. Maksvytis.

Jo mama Petronėlė buvusi labai šviesi, komunikabili moteris, pati siekusi mokslo, atmintinai deklamavusi Maironį, prie žibalinės lempos kartu su sūnumi vedžiodavo pirmąsias raides elementoriuje ir taip skatinusi pamilti knygą.

„Mamos mergautinė pavardė buvo Beniušytė, ji kilusi nuo Salantų Alkos, ir sakydavo, kad yra tolima rašytojos Julijos Žemaitės giminaitė. O ir pati savo noru šviestis man primindavo Žemaitę, ypač po to, kai perskaičiau Aldonos Ruseckaitės biografinį romaną „Žemaitės paslaptis“, kur rašytojos paveikslas iškyla naujai, spalvingai ir dramatiškai“, – sakė kraštietis.

J. Maksvyčio motinai, pagimdžiusiai 11, o užauginusiai 6 vaikus, nebuvo lemta mokytis, tačiau ligi gyvenimo pabaigos ji liko šviesuliu sūnui, tebegyvenančiam gimtinėje, atokiame Peldžių kaimo vienkiemyje.

Savosios „Saulutės“ jis sakė neišsaugojęs, tačiau dėl to neapgailestaująs – vadovėlį padovanojęs tolimojoje Rusijos šiaurėje, Intos mieste, tuomet gyvenusios sesers vaikams, kad šie galėtų mokytis skaityti bei rašyti lietuviškai. Šiandieną jis džiaugiasi, kad į Lietuvą sugrįžę giminaičiai kuo puikiausiai kalba lietuviškai, – viena iš jų dukterėčia Rima Vengalienė dirba Salantų dienos centre.

Priminė klumpėtą paties vaikystę

Iš savo kaimiškos vaikystės, prabėgusios Peldžių kaime, kur baigė pradinę mokyklą, pašnekovas išsaugojo sentimentus ir kitai knygai – lietuvių liaudies pasakų rinkiniui „Užburta karalystė“. „Atsimenu ornamentais puoštus puslapius bei įspūdingas iliustracijas: karžygiai, riteriai, užburtos pilys, karalysčių požemiai, jūros gelmės ugdė fantaziją, jaudino nepaprasti pasakų herojų nuotykiai. O man, nedrąsiam kaimo vaikui, tai buvo tarsi vartai į kitokį, iššūkių kupiną pasaulį“, – neslėpė pašnekovas.

Jis atsimena ir pačią pirmąją paties įsigytą knygą – tai buvo Kazio Sajos „Klumpės“, kuri tapo pirmąja jo asmeninėje bibliotekoje. „Mokiausi trečioje klasėje, kai mano mokytoja Antanina Cirtautienė suorganizavo knygų mugę. Mačiau ją guminiais batais 7 km brendančią kaimo šunkeliu ligi Grūšlaukės, kur sėdo į sunkvežimį, atidardėjo į Salantus ir, pripirkusi du vos pakeliamus maišus knygų, sugrįžo į mokyklą, – pasakojo J. Maksvytis. – Mokytoja ragino vaikus susitaupyti kapeikų ir nusipirkti po knygą. Čiupau „Klumpes“: man buvo įdomu, kodėl klumpės, o perskaitęs supratau, kad autorius pasakojo apie savo klumpėtą vaikystę, kuri priminė ir manąją – ir aš ganiau žąsis, antis, veršelius, ir būdamas piemeniu, patyriau įvairių nuotykių“.

Mokykloje Juozas prisimena save buvus itin mažo ūgio ir labai droviu vaiku: „Įsivaizduokit, kai pradėjau eiti į Darbėnų vidurinę, bijojau važiuot į Kretingą, kad nepasiklysčiau. Dabartiniai vaikai jau ir užsienius būna išmaišę“, – kartų skirtumus pastebėjo jis.

Dienos apgaubtos poezija

Darbėnuose pabaigęs vidurinę mokyklą, J. Maksvytis pasirinko pedagogo kelią – tapo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. „Visą gyvenimą dirbau pagal pašaukimą, ir ligi šiol tebesapnuoju pamokas“, – neslėpė prieš porą metų į užtarnautą poilsį išėjęs pedagogas.

Šiandieną, gyvenant atokiame vienkiemyje miškų apsuptyje, kur rytas prasideda pro atvertą langą besilabinančių paukščių čiulbesiu, aplink kojas besimurkstančiais katinais ir pulku skardžiabalsių amsių, o artimiausi kaimynai – tik už poros kilometrų, J. Maksvyčio dienos po ūkio darbų vis dažniau panyra ir nurimsta paties sukurtame poezijos pasaulyje.

Kraštietis kūrėjas kone atmintinai moka Salomėją Nėrį ir Paulių Širvį – tai jo širdies poetai, kurių vaizdinga mintis ir skambus žodis jau daugel metų įkvepia ir jį patį. Kretingiškių pamėgtose J. Maksvyčio eilėse dažniausiai apdainuojama meilė – plati ir gili lyg vandenynas: meilė moteriai, motinai, gamtai ir jį išauginusiai gimtinei.

• Rašyti komentarą (1)