Gimę iš pagarbos medžiui

Medžio raižyba Irenai Kvedarienei – atilsis po ūkio darbų sode ir atgaiva sielai.

Eksponuoja Darbėnų bažnyčioje

Pirmiausiai popieriuje nupieštas piešinys perkeliamas ant liepos lentos. Kaltais išraižomas paveikslas. Norint perkelti piešinį ant popieriaus, reikia voleliu padengti dažais išraižytą lentą, uždėti popieriaus lapą ir aliuminiu šaukštu trinti tol, kol išraižymo rievės pasimato išvirkščiojoje lapo pusėje. Atsargiai nuimtas lapas išdžiovinamas ir įrėminamas. Taip Darbėnų meistrų dirbtuvėse gimdavę anuomet populiarūs šventųjų paveikslai, mat atspaudų gali būti ne vienas, o dešimtys ar šimtai.

Būtent pagal šią senovinę medžio raižinių tradiciją jau kelerius metus ir kuria I. Kvedarienė. Kelios dešimtys raižinių, vaizduojančių šventuosius Antaną, Kazimierą, Steponą, Roką, Florijoną, Joną Paulių II, – Gailestingumo Motiną, Sopulingąją, Šventąją Šeimą, bei kiti dabar eksponuojami Darbėnų Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kuriai tautodailininkė ketina padovanoti ir lentoje baigiamus raižyti būtent šių dviejų šventųjų atvaizdus.

I. Kvedarienė sakė, jog ją, ligi tol medžio skulptorę, senovės raižymo tradicija sudomino Kretingos muziejaus Dailės skyriaus muziejininkės išvien su Liaudies kultūros centro specialistėmis Ale Počiulpaite bei Ina Rūke – Kretingoje jos surengė seminarą, į kurį pasikvietė ir ją. Nuo to laiko raižymas pakerėjo ir I. Kvedarienę, – šiuo metu ji yra viena iš labiausiai medžio raižybą Lietuvoje populiarinančių tautodailininkų.

Nuo 2013-ųjų, kai Kretingoje atgimė ši tradicija, I. Kvedarienė kasmet yra kviečiama dalyvauti svarbiausiame šalies liaudies meno konkurse „Aukso vainikas“: užpernai tapo šio konkurso Klaipėdos zonos meistrų parodos III, o pernai – I vietos laimėtoja. Šiemet komisija jos darbą „Sopulingoji“ atrinko į respublikinę jubiliejinę tautodailininkų parodą.

Tautodailininkė, gimė iš pagarbos medžiui, kuri atkeliavo iš jos vaikystės.

Skulptūros aplenkė raižinius

Drožinėti, neslėpė I. Kvedarienė, ji pradėjusi gerokai prieš dešimtmetį. Netikėtai gimė mintis pačiai įgyvendinti seną svajonę papuošti savo sodą medžio skulptūra. Išbandyti skulptūrą, moteris sakė, ją traukė ir pagarba medžiui: „Nudžiūsta ir jį sudegina. Man tokio medžio labai gaila, – norisi, kad dar tarnautų žmogui, kad primintų apie save. Gal tie jausmai atkeliavę iš vaikystės, kai matydavau tėvuką klumpes drožiant, krepšius pinant“.

Kilusi iš gausios, 7 vaikų susilaukusių, plungiškių Paulinos ir Stasio Meškauskų šeimos, – buvusi pagrandukė. Tėvams mirus, ąžuolų skulptūromis jų atminimui sumanė papuošti gimtinę. Ir dar skulptūra įamžinti vienintelę anūkę Barborą. „Žinojau už Darbėnų gyvenant meistrą Povilą Butkevičių, – galvoju: prašysiu, kad pamokytų drožti. Šis pasodino, davė man ąžuolą, o pats pasiėmė benzopjūklą. Sakau jam – aš noriu su kaltais. Sako – „imk“ ir pametė kaltus. Grįžau į sodą drožti, po kiek laiko meistras atvažiavo pažiūrėti ir nukalė visą skulptūros veidą – liepė drožti iš naujo. Drožiau ir mokiausi“, – pirmąsias patirtis prisiminė pašnekovė.

Medžio raižinys „Sopulingoji“ buvo aukščiausiai įvertintas liaudies kūrybos žinovų.

Užaugina kaip vaikus ir paleidžia

Tautodailininkė nemano, kad jos skulptūros, skirtingai nuo raižinių, esančios itin pavykusios. Todėl ilgokai apie savo pomėgį drožti nesakiusi žinomiems meistrams. „Bet jiems nesvarbu – vyras ar moteris tą darbą dirba, svarbu – pats darbas, jo kokybė. O Povilas Butkevičius ir Raimundas Puškorius, dovanodami man kalvio kaltus, pasakė: gali ir turi drožti“, – kalbėjo I. Kvedarienė.

Tačiau dabar ji paniro į lentas. „Čia medis stabiliai guli, imi kaltus ir skaptuoji“, – sakė ji. Šventųjų atvaizdus bei jų simbolius šiandieną nesunku susirasti internete ir pačiai nusipiešti. Yra sukūrusi ir pasauliečių – kunigaikštienės Birutės, literatūros klasiko Kristijono Donelaičio – bei kitokių proginių atvaizdų.

„Man patinka tradicija, naujovių nesivaikau, nors yra be galo įspūdingus raižinius kuriančių šiuolaikinių meistrų, tarp jų – ir palangiškis Giedrius Venckus“, – kalbėjo kūrėja.

Ji sakė, jog ją visą gyvenimą traukė liaudies menas: „Tai atėjo iš vaikystės: mano namai Palangoje virtę buities muziejumi – „rakandus“ susitempiau iš tėviškės. Dar dalyvauju Palangos etnografinio ansamblio „Mėguva“ veikloje. Norėčiau išmokti ir austi, – sumanymų neslėpė kūrybinga ir veikli moteris. Ir paatviravo. – Neketinu savo vienatvės užkrauti vaikams, neverkiu jiems ant peties, kad globotų ir vestųsi kartu. Jie turi savo gyvenimus, dažnai – nelengvus, iš jų aš pati mokausi pasiaukojimo vienas kitam, branginti šalia esantį žmogų, ko mūsų nemokė jaunystėje“.

Raižiniai, kurių I. Kvedarienė sukūrė kelias dešimtis, jai esantys kaip vaikai. „Užaugini juos širdimi bei rankomis ir paleidi į pasaulį“, – palygino kūrėja. Ji rengia personalines parodas: vienus darbus nuperka, kitus išdovanoja kartu su mėguviečiais.

• Rašyti komentarą (0)