|
|
|
Užkietėjusi keliautoja jaukinasi Australiją
Kretingiškė Viktorija Bočkutė per 25 savo gyvenimo metus jau spėjo pagyventi Portugalijoje, Amerikoje bei Turkijoje, o šiuo metu savo naujais namais vadina tolimąją Australiją.
„Vienas Lietuvos keliautojų Martynas Starkus savo knygoje apie Australiją rašė, kad tiesiog būtina važiuoti į šią šalį, nes joje yra viena uola, vienas koralinis rifas, viena opera ir milijardas musių. Dar sakoma, kad čionykščiai gyventojai Šiaurės pusrutulio čiabuvių požiūriu vaikšto aukštyn kojomis, – kalbėjo V. Bočkutė. – Nuomonių apie Australiją yra įvairiausių: vieniems ji – pernelyg tolimas ir neįdomus kraštas, kitiems – unikalios augmenijos ir gyvūnijos rojus. O man? Vienas didžiausių gyvenimo iššūkių, į kurį esu pasirengusi nerti žemyn galva.“ Išeiti iš komforto zonos „Ar esate kada patyrę tą nuostabų jausmą, kai pradeda kutenti visą kūną nuo jaudulio, vien pagalvojus apie idėją, kuri sukasi galvoje? Man taip atsitiko su Australija“, – pasakojo mergina, kengūrų šalyje praleidusi jau tris mėnesius ir per šį laiką spėjusi užbaigti šešių savaičių anglų kalbos kursus. Netrukus seks dvejų metų verslo ir valdymo studijos privačiame MNM institute, kuris, Viktorijos teigimu, pastaruoju metu yra labai mėgstamas studentų iš įvairių pasaulio šalių dėl savo netradicinės aplinkos ir profesionalių dėstytojų. „Teko girdėti, jog ten mokėsi ir keletas lietuvaičių, galbūt pavyks juos ten sutikti. Jau turiu ir pirmąjį darbą, galbūt mažiau apmokamą, galbūt ne tokį, kokio tikėjausi, bet vis tiek tai yra mano pradžia, – džiaugėsi V. Bočkutė, į Australiją išvykusi kone spontaniškai. – Nuėjau vos į keletą susitikimų dėl galimybės išvykti, pasikviečiau gerą draugę Ingridą Valantiejutę ir tvirtai apsisprendėme – laikas vėl kelti sparnus. Abi esame įsitikinusios, jog kurti sėslų gyvenimą esame mažų mažiausiai per jaunos.“ V. Bočkutės įsitikinimu, sąmoningai išeiti iš komforto zonos yra vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. O laikas svečioje šalyje dar ir leidžia pamatyti vietinių žmonių realybę už paradinio fasado, ieškoti ir atrasti tai, kas vienija viso pasaulio žmones – norą bendrauti ir dalintis savąja patirtimi. Baiminosi akcento Jau pirmąjį vakarą, vos atvykusias į naujus namus, lietuvaites pasitiko lietuviškas „labas“. „Reikėjo perskristi pusę pasaulio, jog pirmieji tave svetimoje šalyje pasveikintų tautiečiai“, – juokėsi Viktorija. Nors merginoms teko skaityti, jog lietuvaičių bendruomenė Australijoje – gausi, kol kas kretingiškės tik susipažįsta su išeivijos lietuviais: kartu su jais liepos 6-ąją rankose laikė Lietuvos vėliavą ir giedojo Lietuvos himną, taip bent mintimis sugrįždamos arčiau Lietuvos. „Aš mėgstu sakyti, kad mes gal ir maža šalis, tačiau lietuvaičių, tarsi žvirblių, yra visur, – kalbėjo V. Bočkutė. – Štai ir mums atvykus mūsų pagalbininkė buvo lietuvaitė Kristina, padėjusi susitvarkyti būtiniausius reikalus. Vos spėjome sekti jai iš paskos ir klausytis dalinamų patarimų apie gyvenimą šioje egzotiškoje šalyje.“ Daugelis iki šiol Viktorijos sutiktų tautiečių Australijoje studijuoja ir tuo pačiu metu dirba. Studijos čia brangios, tačiau jų kokybė gera, todėl tai – puiki investicija ateičiai. „Kone visi studentai čia dažniausiai dirba aptarnavimo srityje – kavinėse ar viešbučiuose, o vaikinai – statybose, – sakė kretingiškė, ir pati įsidarbinusi padavėja. – Nemeluosiu, šis darbas mane šiek tiek gąsdino – bijojau, kad nesuprasiu australų anglų kalbos akcento, kuris mano ausiai kartais labai sunkiai atpažįstamas.“ Anot V. Bočkutės, vyresnio amžiaus australai vartoja daug žodžių trumpinių, kalba įvairiais dialektais ir mėgsta pasijuokti iš savęs, sakydami, jog gali bendrauti tik viena kalba, kai europiečiai sugeba įvaldyti bent dvi ar tris. „Tiesa, australai labai supratingi ir stengiasi padėti kiekvienoje situacijoje: nesuprantamus žodžius pakartoja keletą kartų, jeigu reikia – ir pavaizduoja“, – tikino V. Bočkutė.
Bute svarbiausia tvarka Į Australiją merginos atvyko per agentūrą „Studijos Autsralijoje“, padėjusią susitvarkyti visus reikalingus dokumentus. „Kelionė su bilietais kainavo apie 4 tūkst. eurų. Skrydis buvo labai ilgas ir varginantis. Mūsų kelionė prasidėjo Varšuvoje, iš ten skridome į Berlyną, iš jo – į Abu Dabį, galiausiai nusileidome Sidnėjuje. Visa kelionė truko 27 valandas“, – prisiminė Viktorija. Agentūra merginoms padėjo susirasti ir būstą: „Mes norėjome gyventi drauge, todėl surasti atskirą kambarį buvo sunkiau, bet vėliau gavome pasiūlymą devynioms savaitėms apsigyventi viename bute už septynių savaičių kainą. Ko gero, ilgam įstrigs atmintyje jausmas, kai išlipome iš mašinos ir pamatėme savo naujuosius namus.“ Rajonas, kuriame įsikūrė lietuvaitės – labai ramus, jaukus, jame gyvena daug australų šeimų su vaikais. Tiesa, merginas be galo prajuokino kai kurios apgyvendinimo kontrakto sąlygos: „Kontraktą turėjome pasirašyti prieš atvykdamos į Sidnėjų ir jame radome sąlygą, kad namo inspekcija gali ateiti ir bet kada patikrinti, kaip gyvenime – jeigu butas inspekcijai pasirodys neprižiūrėtas, bus iškviesta tvarkymo tarnyba, už kurios paslaugas privalėsime susimokėti, o po keleto tokių įspėjimų apskritai galime būti iškeldintos. Atvykome labai išsigandusios ir pasiruošusios tvarkytis kiekvieną dieną. Tačiau nieko panašaus čia nevyksta.“ Burės, kurias atpažįsta visi Jau pirmosiomis dienomis Australijoje kretingiškės suvokė, jog geriausias žodis Sindnėjui apibūdinti – kosmopolitiškas. Bene didžiausią įspūdį lietuvaitėms paliko garsieji operos rūmai – visos šalies vizitinė kortelė. „Nors pastatą vadina „burėmis“, architektas jį sugalvojo lupdamas apelsiną. Išvysti rūmus – tarsi prisiliesti prie meno ir istorijos. Lieti pirštais pastatą ir tarytum girdi muziką, sklindančią iš vidaus. Tai pačios gražiausios burės pasaulyje, pasitinkančios kiekvieną atvykstantį“, – kalbėjo Viktorija. Sidnėjus jau spėjo pakerėti savo gyvybe, kuri, atrodo, esti visur ir įtraukia kiekviename žingsnyje. Merginos pamėgo ir šalia operos rūmų esančią pakrantę, kuri visada pasipuošusi gausybe gražių žmonių ir gyvo garso pasirodymais. „Tačiau kad ir koks gyvybingas ir unikalus būtų Sidnėjus, drįstu teigti, jog tai nėra pats geriausias miestas pažinti tikrąją Australiją, jos kultūrą. Šis didmiestis – tai tautų katilas, ir kiekviena iš jų įneša savo kultūros, kuri ne visada yra pozityvi. Čia ypač daug azijiečių – ištisi rajonai su jų kalba ir kavinėmis. Taip pat savo kultūrą čia skleidžia atvykėliai iš Pietų Amerikos. Štai kodėl Sidnėjus kartais atrodo toks pavargęs ir negerbiamas“, – įspūdžiais dalijosi V. Bočkutė.
Imigrantų šalis Tikrųjų Australijos gyventojų – aborigenų – Sidnėjuje sunku sutikti. Jie, pasak V. Bočkutės, šioje visuomenėje ignoruojami. „Kaip ir kiekvienos tautos istorijoje, taip ir australų, yra skaudžių tarpsnių. Kaip žinia, tikrieji Australijos gyventojai buvo taikūs aborigenai, tačiau tik iki tol, kol anglai atplaukė laivais ir užkariavo šalį. Visus kitus žmones, gyvenusius ir gyvenančius Australijoje, galima laikyti imigrantais, kurių pirmtakai buvo atplukdyti čia prieš savo valią ar bėgo nuo karų Europoje“, – pasakojo V. Bočkutė. Matyt istoriškai susiklostęs Australijos multikultūriškumas išugdė vietinių norą domėtis atvykėliais. Viktorijos teigimu, australai nuoširdžiai domisi, iš kur žmonės atvyksta į jų šalį ir kodėl pasirinko būtent ją. „Tai labai skiriasi nuo mano patirties Turkijoje, kurios gyventojai buvo įsitikinę, kad jų šalis pati gražiausia. Australams labai įdomu, koks gyvenimas yra Europoje. Daugelis iš jų, ypač jaunesnių, nori išvažiuoti į Europą ir bent trumpą laiką pakeliauti po senąjį žemyną“, – patyrė mergina. Tarpusavyje australai taip pat bendrauja labai nuoširdžiai ir daug – kavinės bei barai pilni kiekvieną dieną. V. Bočkutę nustebino ir vietinių gebėjimas atsipalaiduoti netgi darbo metu: „Jus visada maloniai aptarnaus, pakalbins ir pasiūlys išgerti arbatos, o rytiniuose autobusuose jaunesni visada užleis vietą vyresnio amžiaus keleiviams. Moksleiviai čia itin išauklėti.“
|
|
