|
|
|
Aplodismentai Ramunei ir jos saksofonui
Sėkmingai baigusi Malmės (Švedija) muzikos akademiją, į Kretingą sugrįžo diplomuota saksofonininkė Ramunė Jašinskaitė. Kurti – įdomiau Tačiau gimtinėje per ilgai užsibūti muzikė neketina – įsikurs šalia esančiame gilias džiazo tradicijas turinčiame uostamiestyje, o kada nors galbūt ir sostinėje, kur taip pat nemažai bičiulių turi iš anksčiau. Merginos planuose – daugybė tarptautinių projektų, kuriuose dalyvauti kviesis senus pažįstamus iš Lietuvos, taip pat naujus draugus iš Skandinavijos šalių. „Man labai patinka ką nors sugalvoti naujo, kurti kompozicijas. Taip realizuoju save. Be to, esu iš tų menininkų, kurie visada groja tik savo sukurtus kūrinius, o ne tradicinius“, – atviravo R. Jašinskaitė. O ar daug laiko per dieną muzikei tenka praleisti prie natų ir mėgstamo instrumento? Pasirodo, – ne. Ji dirba, kada nori, ir tiek, kiek nori. „Būna dienų, kai negroju ir nerašau. Niekada nebaudžiu savęs. Juk mokytis, tobulėti galima lankantis ir kitų menininkų koncertuose, skaitant įdomią filosofinę literatūrą, semiantis įkvėpimo gamtoje“, – taip į šį klausimą atsakė Ramunė. Anot pašnekovės, šiuo metu jos muzikoje gausu improvizacijos, ji – įkvėpta skandinaviškojo džiazo stiliaus, kuris nuo amerikietiškojo skiriasi skambesiu, yra melodingesnis, labiau minimalistinis, sudėtingesnio ritmo. Didelės scenos baimės Ramunė niekada nejautė, bet lengvą jaudulį ir nerimą, kaip pasiseks, – visada. „Užlipus ant scenos, per pirmąsias kelias minutes mano pareiga akimis nuskenuoti publiką ir suprasti, kokia ji, ko jai reikia, ko čia susirinko. Būna koncertų, kai reikia kalbėti, bendrauti. O kartais publikai malonu vien tik klausytis muzikos“, – sakė ji. Bene nuoširdžiausia Ramunės kritikė ir vertintoja – mama, kurios gyvenimas taip pat susietas su muzika. Birutė Jašinskienė dabar yra Darbėnų gimnazijos muzikos mokytoja. „Kiekvienas, kad ir menkas, mano pasiekimas, mamą džiugina“, – šypsojosi pašnekovė. Muziką vadina pašaukimu Paprašyta prisiminti, kokiuose, jos nuomone, svarbiuose muzikiniuose projektuose jau yra dalyvavusi, Ramunė nedvejodama paminėjo Kopenhagos džiazo festivalį, kuriame grojo kartu su kolegomis iš Švedijos bei Danijos. „Šiame, rimčiausiu ir didžiausiu Europoje laikomame, festivalyje pirmąkart nuskambėjo mano parašyta siuita lietuvių liaudies muzikos motyvais. Tiesa, muziką stipriai aranžavau, bet liaudies motyvus, kiek įmanoma, išlaikiau ryškesnius. Buvo smagu, daug šiltų emocijų patyriau, kai publika plojo, kai daugelis žmonių po to priėjo ir klausinėjo, kokia iš tiesų yra ta lietuvių liaudies muzika, kuo dar ji ypatinga“, – pasakojo R. Jašinskaitė. Į klausimą, ar nebūna taip, kad sunkus instrumentas po sceną labiau nešioja smulkutę ją pačią, negu ji – jį, 28-erių mergina tik nusijuokė. Esą, nors kai kam gali pasirodyti, jog tokie muzikos instrumentai labiau tinka vyrams, tačiau, ypač užsienyje, pilna merginų, puikiai valdančių saksofonus, trimitus, trombonus – ir visos instrumentus paneša. Nuo šeštos klasės Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje Ramunė mokėsi klasikinio fortepijono specialybės, o džiazu pradėjo domėtis tik vėliau. Susipažinusi su žinomu saksofonistu Algiu Kiliu, pasiprašė jo privačių pamokų, po to, jau būdama 16-os, atsidūrė Vilniuje, lankė privačias vieno ryškiausių Lietuvos saksofonininkų Jano Maksimavičiaus pamokas, įstojo į Lietuvos muzikos akademiją, mokėsi pas garsųjį saksofono virtuozą Petrą Vyšniauską, pagal studentų mainų programą metus studijavo Kopenhagoje (Danija), o vėliau keliai nuvedė ir iki Švedijos. Ten trejus metus užsiėmė kita veikla, kol kartą giliai širdyje pajautė, kad vis dėlto didžiausias jos pašaukimas yra muzika.
|
|
