|
|
|
Trumpas atokvėpis nuo ledo ir smėlio
Labiau pasaulyje, negu Lietuvoje, žinomas ledo ir smėlio skulptūrų kūrėjas 39-erių Andrius Petkus šią vasarą ketina praleisti pajūryje: pasikvietęs grupę skulptorių iš užsienio, jis kurs parką šalia Antano Mončio muziejaus. Išvien su kolegomis iš Italijos, Olandijos ir Latvijos savo skulptūromis bei instaliacijomis jūros– laisvės–hipių tema jie žada paįvairinti Karklės muzikos festivalį.
Skulptūra kvietė į Olimpines žaidynes/b> Darbėnuose užaugęs ir savo dirbtuves tėviškėje vis aplankantis A. Petkus vos prieš savaitę sugrįžo iš Ciuricho, kur buvo išmontuota Šveicarijos oro linijų bendrovės „Edelweis“ užsakymu jo sukurta butaforinė 10 m aukščio Kristaus Atpirkėjo skulptūra. Ši, 4 kartus mažesnė už tikrąjį originalą – 1931 m. Rio de Žaneire, ant Korkovado kalno, kaip miesto simbolis pastatytą – butaforinė skulptūra viršum Ciuricho puikavosi porą mėnesių, mat, skulptoriaus žodžiais, aviakompanija prieš prasidedančias Olimpines žaidynes atidarė naują tiesioginį skrydį į Brazilijos sostinę. „Kristaus skulptūra liko aviakompanijos nuosavybe. Tai nebuvo kažkoks ypatingas menas: skulptūrą dariau iš metalo konstrukcijų ir poliuretano, ji tesvėrė vos pusę tonos. Tačiau pats projektas, kurį turėjau įgyvendinti per 2 savaites, techniškai man buvo savotiškas iššūkis, – pasakojo menininkas, atokvėpiais tarp pasaulinių ledo ir smėlio festivalių, vis dažniau panyrantis į modernių metalo skulptūrų kūrybą. – Prieš tai kūriau skulptūrą – besisukantį metalinį kamščiatraukį – garsiai Florencijos vyno daryklai „Chianty“.
Iš smėlio atkūrė Maču Pikču Šiemet kraštietis kartu su kitų pasaulio šalių skulptoriais taip pat buvo pakviestas į garsius ledo festivalius Vokietijoje, Kanadoje, Suomijoje. Kaip sakė, smėlį čiupinėjęs Taivanyje, Korėjoje, Japonijoje, kur yra didžiausias pasaulyje visus metus veikiantis smėlio skulptūrų muziejus, – ten iš smėlio atkūrė Maču Pikču, senovės inkų šventovę Andų kalnuose. Todėl sakė, pasiilgęs tradicinių lietuviškų medžiagų – medžio ir metalo, į kurias šią vasarą ir panardinsiąs savo fantaziją. Smėlio skulptūrų paviljoną Palangoje, J. Basanavičiaus gatvėje, prieš kelerius metus atidaręs ir kasmet atnaujinantis personažus vis kitokia tema, šiemet, sakė, nuo jų pailsėsiąs. A. Petkus suskaičiavo, jog smėlis jo kūryboje atsiradęs lygiagrečiai su ledu gerokai prieš gerą dešimtmetį. „Studijuojant Dailės akademijoje, atsimenu, Vilniaus Katedros aikštėje kažkokia bendrovė pakvietė menininkus pabandyti kurti iš ledo. Tai buvo mano pradžia. Po to į ledo festivalį Latvijoje pakvietė gargždiškis skulptorius Algirdas Bosas, užsimezgė kontaktai su rusų skulptoriais – išvykau į Sant Peterburgą. Taip traukinys ir pajudėjo. Šiandieną jau galiu rinktis, kur noriu vykti ir kur verta vykti“, – neslėpė daug po pasaulį keliaujantis skulptorius. Darbas – gyvenimo nuotykis Paklaustas, kodėl pasiilgstąs tradicinės skulptūros, pašnekovas neslėpė, kad su skulptūra sunku įeiti į garsias galerijas ir pakliūti tarp brandžiojo meno elito. „Kas iš to, kad kalsi dirbtuvėse ir sandėliuosi savo darbus. Mene, kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, egzistuoja korupcija, pažintys ir ėjimas per galvas. Viską valdo pinigai, menas tapęs verslu. Galerijose – savi rateliai, savi klanai, taip yra Lietuvoje ir kitur pasaulyje“, – savo įžvalgomis dalijosi menininkas. Tačiau šiandieną jis jaučiasi esąs laimingas, nes yra laisvas menininkas – gali dirbti tai, ką labai mėgsta. „Mano darbas yra mano gyvenimo nuotykis“, – atviravo kraštietis, pripažinimą pelnęs kurdamas iš trumpalaikių specifinių medžiagų – smėlio ir ledo. „Smėlis – lakus, skulptūra iš jo trumpalaikė. Bet argi spektaklis ar koncertas nėra momentinis meno reiškinys, išliekantis ir gyvenantis žiūrovo atmintyje“, – samprotavo A. Petkus.
|
|
