Kaip reaguotumėte sužinoję, kad jūsų artimas žmogus yra gėjus ar priklauso kitai seksualinei mažumai?

– Aš manau, kad tai yra liga, bet kai pasišneku su jaunimu, pagalvoju visaip. Gal tai atsiranda iš didelės prabangos? Protingai mąstant, Lietuvoje tokių dalykų negalėtų būti. Jei jau taip atsitiktų, aš priimčiau tą asmenį, kaip žmogų, bendraučiau, gal padėtume išgyti, nes man atrodo, kad tai yra pagydoma. Ir mūsų jaunystės laikais buvo tokių dalykų – ir tarp moterų, ir tarp vyrų, tik jie slėpėsi.

– Man labai skaudėtų širdį. Aš manau, kad tai yra nukrypimas ir to neturėtų būti. O dabar tai jau tapę savotiška mada, vos ne užkrečiamu dalyku. Žinoma, esu pagalvojusi, kas būtų, jeigu taip atsitiktų mano šeimoje – neduok, Dieve. Juk toks žmogus nei šeimos negali sukurti, nieko. Siaubingi įvykiai Orlande, kai buvo išžudyti žmonės gėjų klube, manau, visuomenę paveiks būtent iš blogosios pusės – dar daugiau užsikrės.

– Elgčiausi neutraliai – nei palaikyčiau, nei smerkčiau. Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aišku, tai nėra natūralu ar priimtina visuomenei, bet ką padarysi, jeigu žmogus toks yra. Tik gėjų paradų nepalaikau – juk tradicinės šeimos neina į specialius paradus, kuriuos dar ir per televiziją parodytų. Jeigu tau gerai, tu taip ir gyvenk, bet kam tai viešinti, kam kelti visuomenės pasipiktinimą, juk lietuviai – konservatyvūs.

– Reaguočiau neigiamai. Net ir tuo atveju, jei tai būtų mano vaikas. Žinoma, bandyčiau pakeisti jo požiūrį, nors, įtariu, kad tai padaryti būtų labai sunku – bet juk vaiko neatsisakysi. Gal todėl, kad esame uždara valstybė, Lietuva homoseksualams nėra palanki terpė. Gal dar ir sovietinis palikimas prisideda. Man pačiam nėra tekę susidurti su seksualinių mažumų atstovais, ir nenorėčiau su jais susidurti.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS