Nuo pasaulio akvarelėse – ligi lietuviškų skrynių

Nuo vaikystės pamėgęs lieti akvareles, tačiau ilgainiui išbandęs gintarą, molį, medį, Valentinas Dilginas lieka ištikimas savo pomėgiui.

Darbėnų apylinkių gamtos grožio dar vaikystėje suformuota pasaulėjauta bei kretingiškio mokytojo Juozo Šakinio įdiegtos pirmosios pamokos 46-erių tautodailininkui Valentinui Dilginui buvo tarsi pradžiamokslis į neaprėpiamą meno pasaulį, jo paties išbandytą kūrybos įvairovę bei baltiškosios gyvensenos suvokimą.

Dominuoja kelionių potyriai

Kiek pats atmena, nuo ankstyvos vaikystės nesiskyręs su pieštukais, kreidelėmis ir plastilinu, ilgainiui V. Dilginas pamėgo lieti akvarelę.

Pomėgis tapyti išgarsino jį ne tik regione bei šalyje – šiuo metu jo paveikslai eksponuojami Kretingos muziejuje surengtoje Lietuvos tautodailininkų darbų parodoje, – bet išplukdė ir į plačiuosius kūrybinius vandenis: šią gegužę jis dalyvavo Italijoje, Cita di Fabriano mieste, surengtoje tarptautinėje parodoje išvien su 700 dailininkų iš 51 pasaulio šalies.

Jo paveiksluose – įstrigę vaizdai bei statinių fragmentai iš įvairių pasaulio vietų – Vietnamo, Tailando, Indijos, Portugalijos, Maroko, Gvatemalos, Brazilijos, Galapagų, Juodkalnijos, Turkijos, – kur pabuvota vien su kuprine, įveikiant laukinę gamtą, per Amazonės džiungles, akis į akį susidūrus su krokodilu ar gaudant piranijas. „Visur tampausi teptukus, o būna, kad pagaunu tik anglies gabalą – ir brūkšt, brūkšt užmetu pagrindinius kontūrus. Įšoki ir staiga, kol nėra krokodilo, pasisemi vandens ir – į krantą. Tai nėra tas pats, kas fiksuoti nepakartojamas akimirkas fotoaparatu, čia – visai kas kita, galbūt todėl tie vaizdai tokie tikri, jie tarsi priminimas apie patirtas išgyvenimo pamokas“, – kalbėjo V. Dilginas.

Kitose kelionėse – pasaulio kultūrų sąsajų su baltiškuoju lietuvių pasauliu, protėvių pasaulėjauta paieškos. Tų paieškų rezultatai šiandieną taip pat atsispindi šūsnyje Valentino akvarelės darbų. Tarsi sugretindamas pasaulio kultūrų kosmopolitizmą, menininkas vis grįžta ir prie gimtųjų apylinkių – Melnragės, Kretingalės, Kretingos, Vilniaus bažnyčių, pilių, bokštų – vaizdų.

Medinės skrynios su baltiškos pasaulėjautos simboliais – savitas V. Dilgino sugrįžimas prie medžio.

Išbandė molį, gintarą, medį

Pas senelius Kotryną ir Norbertą Gigas Mažučių kaimo vienkiemyje vaikystės vasaras leidęs V. Dilginas atviravo jau ten pajutęs save gamtos vaiku, dalele visatoje tvyrančios tvarkos ir pusiausvyros. „Viskas ten buvo taip tikra: kūdra, kalvos, laukai. Atsimenu, vilkai papjovė 5 senelių avis, senelis jas užkasė griovy, o rytą – avys vėl ištampytos. O aš, vaikėzas, iš meilės savo „babai“ lydėdavau patamsy ją į pieninę, nors pačiam iš baimės – ar tamsoj neišnirs vilko akys – kinkos drebėdavo. Kaime pirmąkart sėdau ir į balną. Galvoju, kad ten perėjau per save, įveikiau baimes ir taip prieš 20 metų suradau dzenbudizmą – dvasios ir kūno ramybės būseną. Vėliau supratau, kad baltiškoji pagonybė ir budizmas iš esmės yra tas pats, – pagarba gamtai, o viršum jos saulė vyrauja visose žmonijos kultūrose“, – svarstė menininkas.

Dešimtmetį gabų berniuką anuomet pastebėjęs kretingiškis dailininkas Juozas Šakinis pakvietė mokytis į Kretingos I vidurinę, dabartinę Pranciškonų gimnaziją, – apsigyveno jos bendrabutyje, tuo pat metu pradėjo mokytis ir muzikos. „Raguviškiuose pas Virginiją Barzdžiuvienę, kuri savo varpeliais išgarsino Lietuvą, mokiausi minkyti molį. Paauglystėj susižavėjau ir skaptavau medį, dar vėliau mano gyvenime atsirado gintaras ir žalvaris.

Dabar vėl sugrįžau prie medžio“, – rodydamas gausią kolekciją paties sukurtų medinių kraičio skrynių, dekoruotų gėlių – paukščių – gyvybės medžio motyvais, kalbėjo V. Dilginas.

Gražiausia muzika – tyla

Pašnekovas neslėpė jaunystėje dukart stojęs į Telšių taikomosios dailės technikumą, tačiau jo nebaigęs, vėliau „susiprotėjęs“ – po turizmo ir rekreacijos studijų Klaipėdos universitete, profesoriaus Petro Bielskio paragintas, dar užbaigė ir teatrologijos magistro studijas.

„Visi dar žali buvom, kai teko filmuotis sykiu su Oskaru Koršunovu ir Rolandu Kazlu kino juostoje „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Šiandien jau visa plejada filmų susidarytų – žvaigžde niekur nebuvau, parinkdavo labiau antraplanius vaidmenis“, – sakė V. Dilginas, rodydamas nuotraukas, kuriose jis užfiksuotas su garsiais aktoriais ir režisieriais, bei kadrus iš Lietuvoje kurtų kino juostų „Robinas Hudas“, „Dievų miškas“, „Pirato širdis“, „Rojuj irgi sninga“ ir kt. Ir tuo V. Dilgino polėkių spektras dar nebūtų išbaigtas: išvien su bendraminčiais jis yra įkūręs Simono Daukanto draugiją, dalyvauja Klaipėdos „Romuvos“ bendruomenės veikloje, dainuoja ir groja kontrabosu bei skudučiais Kretingalės kapeloje ir chore, talkina Palangos „Mėguvos“ etnografiniam ansambliui.

Savo malonumui dar, sakė, pabraukąs ir bosine gitara, kurią jam, buvusiam populiarios muzikos grupės „Katedra“ talismanui, padovanojo atlikėjas Ričardas Laginauskas.

„Kažkada žavėjausi metalu, vežė AC/DC, o dabar gražiausia muzika yra tyla, paukščiai už lango. Tyla yra ir apsauga nuo gyvenimą draskančių reiškinių, galimybė užsidaryti, kad neišsibarstytum, – savo filosofija dalijosi V. Dilginas. – Turi būti pasirengęs paleisti kiekvieną gyvenimo akimirką, taip pat – ir numirti. Visatos ratas sukasi, dabar einame į gražiausią metų šventę – į Rasas, o po to – žemyn, viskas nužydės, nupus, ilsėsis ir vėl atgis. Ir mes esame viso to dalis. Gyvenime svarbiausia, ką pats sau ketini pasakyti – žmogau, nori kurti ar griauti, ir pagal tai dėlioti kiekvieną savo dieną“.

• Rašyti komentarą (2)