Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Prisiminimai gula į laiškus rašytojui

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2016-05-20

Kaune gyvenančiam rašytojui, knygos „Tremties vaikai“ autoriui Stanislovui Abromavičiui, nusprendusiam knygose įamžinti tautos kančias tremtyje, plaukia ir Palangoje gyvenančio tremtinio Petro Neverausko laiškai. Juose surašyti išgyvenimai, kuriuos jo šeima bei kiti tautiečiai patyrė būdami toli nuo Tėvynės.

„Susėdome su seserimis Bronislava Neverauskaite – ji gimusi 1933 m., tačiau išsaugojusi labai gerą atmintį, bei su Adele Neverauskaite-Šatkauskiene ir kartu pabandėme prisiminti žmones, kurie su mumis gyveno tremtyje – Irkutsko srities Goriačij Kliuč kaime, viename barake, kuris buvo japonų belaisvių statytas, o lietuvių tremtinių pervežtas ir perstatytas“, – pasakojo P. Neverauskas.

Tremtinių šeimos tame barake gavo po vieną kambarėlį. Tuos, kurie netilpo, išvežė į baze vadinamą nedidelį kaimą miškų apsuptyje. Barakas – tai ilgas pastatas, su įėjimais iš galų, turintis ilgą koridorių, o į šonus įrengti kambariai. Juose, P. Neverausko ir jo seserų prisiminimais, gyveno Donatas Kniukšta su žmona Viktorija, jo brolis Vytautas su žmona Stase ir dukterimi Judita – anot pašnekovo, tai buvo jauni, tvirti trisdešimtmečiai, be jų, – dar Feliksas Zubernius su žmona Stefanija, Vilkauskai, kurie buvo grįžę iš Amerikos ir, užsidirbę pinigų, turėjo namus, krautuvę, už ką ir buvo ištremti, Stanislovas Neverauskas su žmona Pilomena ir 5 vaikais, o vienas dar gimė barake, Zuberniai Antanas, Vytautas ir Zofija su senais tėvais, mokytoja Barakauskienė su neįgalia dukterimi, Stasė Stroputė su motina, Šleinienė su keturiais vaikais, iš kurių viena duktė Aldona ilgai sirgo ir tapo neįgali.

„Tai buvo meniškos sielos mergaitė, ji mums piešdavo piešinius, ir mes jos labai gailėjome, kai dėl ligos – žmonės kalbėjo, kad ji sirgo kaulų rože, – liko luoša“, – prisiminė P. Neverauskas ir vardino, kas dar gyveno barake: tai Šilai su vaikais bei senais tėvais, Domicelė Domarkienė su dvynukais, Savickai su dviem dukterimis, Jurgis Momkus su žmona Brone bei vaikais, iš kurių du mirė nuo bado, Jucys Bonifacas su žmona Vale ir vaikais, pašnekovo tėvai Antanas Neverauskas su žmona Magdalena, ir vaikai – Onutė, Bronė, Antanas, Petras, Magdalena, Hendrikas, Alfonsas, Bernadeta. „Visi išlikome, užaugome, Sibire prabuvę 15 metų 1963-aisiais grįžome į Lietuvą“, – P. Neverauską ir jo seseris guodžia tai, kad šeimai pavyko ištverti vargus ir nepriteklius. Barake dar gyveno Antanas Daukšas su žmona Karuse ir keturiomis dukterimis – motina buvo gera siuvėja, turėjo siuvimo mašiną ir siūdavo rūbus tremtinių vaikams, tuo dažnai daug kam pagelbėdama, Kazimiera Kontrimienė su sūnumi Antanu, Antanas Stonkus su žmona Eugenija, Adomas Lonkutys su žmona bei dukterimis, stalius Jonas Ronkys su podukra Elvyra, Momkai vyras ir žmona.

„Momkai buvo labai pamaldūs, daug melsdavosi, tad jie man, vaikui, atrodė lyg kokie šventieji. Įdomūs buvo ir Vilkauskai, kalbėję su akcentu – juos visi vadindavo amerikonais“, – prisiminė P. Neverauskas, kurio pastebėjimu, skaudžiausia tremtyje – kai žmonės mirdavo nuo šalčio, nepritekliaus ir bado: Vilkauskienė mirė 1948 m. vėlyvą rudenį, mirė du Momkų mažamečiai, po to, 1949-jųjų žiemą – dar du jųjų vaikai, Stanislovo Neverausko pusmečio tesulaukęs sūnus, po metų mirė Savickas – peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, labai kankinosi, o kaimynai labai jo gailėjo, kad iš gyvenimo išėjo toks tvirtas vyras.

„Gyvenimas barake – tai kova už išlikimą ir teisę gyventi“, – išgyvenimo esmę nusakė P. Neverauskas, kurio tėvai tremtyje dirbo, dirbo ir vyresnioji sesuo bei brolis. Barako kambary buvo įrengti gultai vaikams, tėvai turėjo atskirą gultą. Stalas ir du suolai, spinta maistui susidėti, į sieną prikalta vinių, kad būtų ant ko pasikabinti drabužius – kokį paltą, švarką ar vatinuką.

„Brolis Antanas arkliu važiuodavo į vaikų darželį, medicinos punktą, duonos kepyklą – veždavo malkas, vandenį. Kartą parvežė suplyšusių maišų – juos motina išplovė, susiuvo, prikimšo šieno – turėjome čiužinius ir pagalves. Rakandams susidėti ir vandeniui su kibiru irgi buvo sukaltas suolas, lentyna, o vandens reikėjo eiti parsinešti pusę kilometro. Tad koks buvo džiaugsmas, kai vyrai lietuviai iškasė šulinį – jo kasimo darbams vadovavo mano tėvas. Labai gerai atsimenu, kaip jis ieškojo ir atrado vandens gyslą, parodė, kur reikia kasti“, – tremtinių buitį apibūdino P. Neverauskas. Šuliniui kvadrato formos rentiniai buvo sukalti iš maumedžio, giliai kasti nereikėjo – vandens buvo daug, o įrengus šulinį džiaugėsi visas barakas.

Po to P. Neverausko tėvas 1949 m. pastatė tvartus, pakėlė aukštą stogą, kad galėtų prikimšti šieno, nusipirko dvi ožkas, kurios, kaip šunys, visur sekiodavo vaikus ir netgi kartu maudydavosi upėje Ušakovkoje.

P. Neverauskas labai gerai prisimena, kaip pavasarį visi barako gyventojai eidavo rinkti meškinio česnako – „čeremšos“, kurį džiovindavo ir po to, įmetę kelias bulves, taukų krislą, virdavo sriubą. Taukų tremtiniai retsykiais sulaukdavo iš Lietuvos – likę giminės siųsdavo siuntinius, ir ta pagalba labai pravertė ne vienai šeimai.

„Mums daug padėjo tėvo brolis Jonas, likęs gimtinėje, motinos sesuo Prialgauskienė iš Smeltės kaimo, Vaičikauskai iš Vydmantų, motinos brolis Jonas Venckus“, – gerą žodį giminaičiams skyrė P. Neverauskas.

Tremtiniai rinkdavo ir uogas – mėlynes, bruknes, grybus. Rudenį, rusams nukasus bulves, tremtiniai eidavo perkasti ir peržiūrėti laukų, ir taip prisirinkdavo dirvoje likusių bulvių. Neverauskų šeima 1950-aisiais įsigijo karvę, o jei ko prireikdavo – 50 km pėsčiomis keliaudavo į Irkutską, kad nusipirktų kokios medžiagos drabužiams, siūlų, sagų, o kartą nusipirko ir paršelį, kurį tokį kelią partempė į baraką.

„Gerai prisimenu mokyklą, bet dar geriau – kaip buvo garbinamas Stalinas: dar dabar akyse stovi stendas, kuriame vaizduojamas Josifo Stalino pabėgimas iš kalėjimo“, – apie totalitarinį siaubą, užgriuvusį mūsų tautą, kalbėjo P. Neverauskas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas