Užgimusi lageryje, brandinta per visą gyvenimą

Gyvenimo universitetus praėję Intos lageriuose, deimantines vestuves švęsiantys sutuoktiniai Stanislava ir Bronislovas Viskontai tvirtino itin branginą tarpusavio santykius.

„Kai jaunos kaimynės, pamačiusios, kaip einam susikibę už rankų, ar pasikeliu nuo sofos, kur ilsinau galvą ant vyro kelių, pasako, kad ir jos taip darys, sulaukusios senatvės, aš jas raginu – darykit dabar, nelaukit, kol pasensit, iš pat pradžių būkit abudu kaip viena. Tarpusavy reikia pasiginčyti, bet nesipykti, o jei taip atsitiko, tuojau pat ir susitaikyti“, – kalbėjo 87-erių kretingiškė Stanislava Viskontienė, su savo dabar 89-erių vyru Bronislavu susipažinę Intos lageryje, o šiemet per Jonines švęsiantys darnaus santuokinio gyvenimo 60-metį.

Valgė iš vienos lėkštės

Abu šviesaus proto, kaip sakė, „prilaikantys“ humorą, kuris nuspalvina jų kasdienybę ir neleidžia įsiplieksti buitiniams konfliktams, sutuoktiniai nugrimzdo praeitin į atšiaurų Rusijos lagerių miestą Intą. Bendrą gyvenimą jiedu pradėję viename iš Intos rūsių, kur vietos buvę tik lovai ir mažai krosnelei. Valgę iš vienos lėkštės, gėrę iš vieno puodelio. „Ir vaikams gimus, iš įpročio mudu dar ilgai valgydavom iš tos pačios lėkštės“, – neslėpė sutuoktiniai.

Intoj gulaguose tiesė kelius, kasė griovius, kirto mišką. Mieste buvo 5 vyrų lageriai ir 1 – moterų, kiekviename iš jų įkalinta po 5 tūkstančius kalinių. Ligi 1949-ųjų, kai ištrėmė Stanislavą, o Bronislovą – metais anksčiau, ten jau stovėjo rąstinių namų miestas, kurį buvo pastatę ankstesni belaisviai. Aplinkui miestą buvo išmėtyta ir daugiau lagerių. „Viename 15–20 kv. m ploto kambaryje gyvenom po 30 žmonių – miegodavom po 5–6 ant dviaukščių gultų palei sienas, apsisukti nelikdavo vietos. Ant kito šono naktimis visi versdavomės tuo pačiu metu. Kai išeidavom iš trobelės, pro vamzdį kildavo baltas garas – prikvėpuotas šiltas oras mums priminė tėviškės namus“, – pasakojo S. Viskontienė.

Bronislovas papildė žmoną: „Skaudu būdavo išgirsti muziką – jaunystė gi, kojos kilnojasi, širdis daužosi, o tu – uždarytas, sargybinis su šautuvu varo į darbus“.

Iš atlikusių siūlgalių lageryje laisvalaikiu Stanislava mėgo nerti su adata miniatiūrines pirštinaites ir kojinytes, – šio pomėgio neatsisakė ir Lietuvoje: prieš trejus metus nunėrė pačias mažiausias – vos pusės centimetro dydžio – pirštinytes. Jos rankdarbiai buvo pristatyti Lietuvos rekordų knygai.

Vienas –„su vilko bilietu“, kita – kalinė

Dešimt klasių Lietuvoje baigusi moteris sakė, kad Intoj kalėjo skirtingų tautybių žmonės, po sunkių darbų lageryje žmonės švietėsi: dalindavosi žiniomis bei knygomis, kurių atsiųsdavo iš Lietuvos, dainuodavo liaudies dainas. „Veikė saviveiklos būrelis, kur vaidindavom ir dainuodavom lietuviškas, į rusų kalbą išverstas, dainas, kurių turinio prižiūrėtojai nesuprasdavo. Buvo tokių, kurie kūrė patriotinius eilėraščius, o mes juos mokėmės atmintinai, nes užrašius laikyti būtų buvę pavojinga“, – prisiminė Stanislava.

Sutuoktiniai susipažino, kai Bronislovui baigėsi įkalinimo lageryje laikas, tačiau vyras buvo paleistas „su vilko bilietu“ – be teisės išvykti. Stanislava dar kalėjo, bet moteris be sargybos jau išleisdavo į miestelį. Per Užgavėnių vakarėlį mieste Bronislovas ir užmatęs lietuvaitę, kurios nebepaleidęs iš akių, kol po metų baigėsi ir jos įkalinimo laikas. Jaunos šeimos dar laukė tremties metai, – į Lietuvą Viskontų šeima grįžo 1959-aisiais.

Abu nuteisti už ryšius ir pagalbą Darbėnų bei Kartenos partizanams: Bronislovui, kurio tėvas Tadeušas buvo Kartenos zakristijonas ir taip pat su broliu Pranu įkalintas Čiumoj, buvo skirtas itin griežtas nuosprendis – 25 metai kalėjimo ir 5 metai be teisės grįžti, o Stanislavai – 10 metų kalėjimo, tačiau situacija pasikeitė po Stalino mirties.

„Manasis balandėlis labai sirgo: buvo išsekęs, nuolat vėmė – nuo rūgščios ruginės duonos buvo išdegęs burną ir skrandį. Intoj jam neleidau dirbti šachtose, išmoko ir grįžęs į Lietuvą visą gyvenimą dirbo santechniku“, – pasakojo vandens ūkio kontroliere Kretingoje ilgus metus dirbusi Stanislava.

Gulagų prisiminimus Stanislava aprašė neseniai 50 egzempliorių išleistoje knygoje „Lageris – negyjanti žaizda“.

Žino savo skundikus

Abu sutuoktiniai sakė žiną ir konkrečius savo skundikus: anot Bronislovo, „prie butelkos“ yra prisipažinę ir atsiprašę, o Stanislavai dar yra tekę net raminti jos tardyme dalyvavusį ir įsibauginusį vertėją, neva, sugrįžusi nepriklausomos Lietuvos valdžia jį pakarsianti.

„Nepykstam šiandien nė ant vieno, – nebeverta grąžytis į praeitį. Nereikėtų ir tiek garbinti partizanų – stato paminklus, rengia pompastiškus žygius, o reikėtų žiūrėti į gyvus žmones – kiek dar yra tremtinių senelių, vienišų, gal tuos „trali vali festivali“ rengiantis jaunimas vandens jiems iš šulinio parneštų, malkų paskaldytų“, – samprotavo sutuoktiniai.

Stanislava tęsė mintį: „Nes kas yra tėvynė? Ogi – mes visi, gyvi žmonės, jei nebus mūsų, nebus ir tėvynės“. Ji sakė net lageryje tikėjusi, kad Lietuva bus laisva: jos dėdė Petras buvo savanoris, žuvęs prie Kauno, tėvai Balbina ir Jonas Kontrimai, ūkininkai nuo Darbėnų, buvę religingi patriotai, taip išauklėję ir savo 6 vaikus, – iš jų gyva šiandieną likusi tik ji viena. O Bronislovo šeimoje augę trise: jis dar turi Kanadoje gyvenantį 91-erių brolį Alfonsą.

S. Viskontienė, vos išlindus pirmiems Nepriklausomos Lietuvos daigams, dalyvavo Sąjūdžio veikloje: dainavo Nijolės Rimkienės suburtame tremtinių ansamblyje: „Mylėdami tėvynę, nebijojom ruso – grįš ar ne“.

Prisiminimus įamžino knygoje

Moteris turi tvirtą nuomonę ir dėl pabėgėlių – svetimų ir savos šalies: „Kodėl paliekat tėvynę – ginkit patys ją, kovokit su negerovėmis, kodėl bėgat, o kovoti paliekat kitiems. O pasilikusią Lietuvą dar skaldo: čia politikas, čia – ne, tą myliu, to – ne. Mažiau politikuokim, labiau mylėkim artimą. Dalinkimės tuo, kuo esam turtingi – kiekvienas turim savo patirtį, savo istoriją ir tuo turtinkim savo šalį“, – tautiečius ragino turtingą gyvenimo patirtį turinti Stanislava.

Išgyvenusi 4 inkstų operacijas, po vienos iš jų netekusi inksto ir įveikusi vėžį, moteris nesupranta, kaip šiandien žmonės dejuoja blogai gyvenantys: „Reikėtų žmonėms pabadauti, tuomet viskas būtų skanu. O dabar sotūs, apsirengę, pinigų turintys bėdoja, kad viskas negerai – valdžia, šalis, žmonės. O mudviem su vyru visko užtenka. Kaskart, kai guliausi ant operacinio stato, prašiau: Viešpatie, jei reikia, pasiimk, bet jei gali, leisk dar pagyventi. Ir taip jau šešerius metus gyvenu džiaugdamasi man dar dovanotu gyvenimu“, – džiaugėsi S. Viskontienė.

Anūko Simono paskatinta ji neseniai išleido savo prisiminimų knygą „Lageris – negyjanti žaizda“, kurią 50 egzempliorių išleido kitas jos anūkas Andrius, ir dabar jau rengiasi rašyti antrąją knygą.

Sutuoktiniai šiandieną džiaugiasi 7 anūkais ir 4 proanūkiais, kuriuos padovanojo 3 jų vaikai: 50-metį šiomis dienomis švenčianti duktė Zita ir sūnūs 58-erių Bronius bei 48-erių Stasys.

• Rašyti komentarą (2)