|
|
|
Liga atvėrė kūrybos vartus
Tarp Kretingos krašto tautodailės kūrėjų vos prieš metus išniro naujas ryškus vardas – Narūnas Lideika. 46-erių tautodailininko gyvenimas tarsi pažymėtas savita takoskyra: jis – buvęs policijos pareigūnas, santūraus būdo daugiavaikis tėvas, išgyvenęs sunkią ligą ir dvi sudėtingas operacijas, bet optimistiškai žvelgiąs į pasaulį ir drožiąs šmaikščius kūrinius. Drožti pradėjo ligoninėje „Mano buvę kolegos nepatikėjo, kad panirau į drožybą, – jiems tai buvo netikėta. Dešimtmetį išdirbau Klaipėdos policijos komisariate ir 12 metų – Kretingos kelių policijos pareigūnu, bet, jei atvirai, tas darbas man nebuvo prie širdies“, – sakė Narūnas. Jis atvirai papasakojo apie netikėtai tarnybos metu ištikusį priepuolį, kada jam buvo aptiktas smegenų auglys ir kad liga bei išbandymai kardinaliai pakeitė jo požiūrį į gyvenimą, vertybes, žmones. Kretingiškis neslėpė savo įsitikinimo, jog nieko nėra be priežasties: liga buvęs tarsi slenkstis, nuo kurio atsivėrę vartai į kūrybos pasaulį. Staigus posūkis į kūrybą prasidėjo prieš trejus metus, kai po operacijos jam tekę 8 mėn. praleisti Palangos reabilitacijos ligoninėje, kur jis ir pradėjęs lankyti drožybos užsiėmimus. „Prisiminiau vaikystę, kai tėvas išmokė laikyti kaltus, nes ir pats mėgo su medžiu pasikrapštinėti. Kažkas atsirišo, pradėjo sektis: išdrožiau šachmatų figūras, skulptūrų, – personalas žiūrėdavo ir klausdavo, ar seniai drožinėju, o sužinoję, kad čia – pradžiamokslis, sakydavo, kad turiu didelę Dievo dovaną. Daug darbų ten ir palikau“, – pasakojo N. Lideika.
Daugiavaikis tėvas susikūrė verslą Kaip buvęs pareigūnas išėjęs į pensiją ir pasinaudojęs neįgaliesiems suteikta galimybe gauti Europos Sąjungos paramą verslui kurti, įsigijo tekinimo stakles. „Pradėjau tekinti vazas, sviestines, kitokius buities reikmenis, detales, – tokius daiktus labiau perka mugėse. Privalau uždirbti pinigų savo gausiai šeimynai“, – atviravo daugiavaikis tėvas. Narūnas su žmona Dalia augina 6 atžalas – 2 dukteris ir 4 sūnus: vyriausiajai Gabrielei 15-ka, o mažiausiajam – vos vieneri. Tačiau ties buities „rakandais“ jis ilgai neužsibūna, nes traukte traukia paslaptingas medžio pasaulis su savo plastikos galimybėmis, kada rankos su kaltu slysta medžiu ir šis pavirsta skulptūra. „Būna, prisėdu prie medžio gabalo – ir jau matau, kas iš to bus, o būna – pradedu dirbti, ir tik tada pradeda ryškėti kontūrai. Man ypač patinka drožti veidus, jie ateina savaime, iš kažkur. Jie ateina lyg ženklai“, – kalbėjo drožėjas, sukiodamas vos pakeliamus kūrinius. Vieni gimsta išsyk, prie kitų sugrįžta po kelių dienų ar net pusmečio.
Komiškos ir funkcionalios skulptūros Išraiškingai žvelgiantis angelas. Kančios gelmėje sustingęs stigmomis pažymėtas šventasis. Tiedu rimtos tematikos kūriniai, sakė drožėjas, emigrantų lietuvaičių užsakyti iš anksto ir iškeliaus į užsienį. Tačiau paleidęs mintis laisvai „pasiganyti“, Narūnas savo darbuose mėgsta komiškai pažvelgti į pasaulį: dydžiu vos ant rašomojo stalo telpanti jo kompozicija „Pirtis – antroji motina“, šmaikščiai vaizduoja moterį, kuri vanoja vyrą, o besikūrenančios krosnies angoje įrengtas stalčiukas smulkmenoms susidėti. Arba linksmai nusiteikęs vyras už vairo, o po jo kepure įrengta slėptuvė, vadinamasis „kavalieriaus fondas“. N. Lideika sakė mėgstąs netikėtumus, todėl jo darbai yra ne šiaip dekoratyvios skulptūros, bet turinčios ir funkcionalaus pobūdžio: vazos tarnauja ir kaip žvakidės, o dekoratyvios gulbės – vonios ar makiažo spintelėmis su stalčiukais. Drožėjas neslėpė, kad būna darbų, su kuriais jis taip susigyvena, jog iš dirbtuvės neišeina po 10–15 valandų. „Su jais gaila ir atsisveikinti. Kartais dėl to ir kainą užkeliu: galvoju, parduosiu – gerai, neparduosiu – irgi gerai, sulauks savojo pirkėjo. Būna, kad taip darbą po metus prasivežioju į muges, kol jį nuperka, o per tą laiką susitaikau su jo netektimi“, – juokėsi vyras.
|
|
