Ilgo gyvenimo paslaptis – sunkus darbas ir meilė žmonėms

Šią gegužę senolė, atšventusi šimto metų jubiliejų, giminėje visų švelniai vadinama ,,kūmyte“.

Sunkus darbas, meilė žmonėms, noras visur ir visada matyti tik gerus dalykus, nepasiduoti sunkumams ir ligoms – tai Izabelės Aleksandravičienės, gegužės pradžioje atšventusios 100 metų jubiliejų, ilgaamžiškumo receptas.

Izabelė Aleksandravičienė šiuo metu gyvena su brolio proanūkės Ingridos Laukineitienės šeima. Nors jau pati ir nebevaikšto, savimi nebepasirūpina, bet yra gana žvali, linksma, norinti bendrauti. Jos močiutė išgyveno 120 metų. Tad ir ji, pasak giminaitės, nuolatos kartoja, kad ilgaamžiškumu stengsis pralenkti močiutę. ,,Toks pozityvus nusiteikimas, optimistiškas požiūris į gyvenimą, gydytojų Almos Albužienės ir Kasparo Gylio priežiūra padeda mūsų senolei džiaugtis viskuo, kas vyksta aplinkui. Ji yra pavyzdys ir mums, kurie nuolatos skundžiamės dėl atėjusio rudens, lietaus ar neva kitų gyvenimo nelaimių”, – šypsodamasi kalbėjo I. Laukineitienė.

I. Aleksandravičienės gyvenimas – ilgas ir nelengvas. Ji gimė Skuodo rajone, Truikinų kaime. Senolės gimimas susijęs su linksma istorija. Pati senolė iš savo močiutės pasakojimų prisimena, kad ji gimė su maršu. Mama labai sunkiai gimdė, tad tėvas sugalvojo pakviesti kaimo muzikantus, kad šie pagrotų. Muzikantams pradėjus groti, mama netrukus ir pagimdė. Taigi atėjimas į pasaulį buvo linksmas, tačiau toliau gyvenimas nelepino.

Tėvai buvo ūkininkai, turėjo nemažą ūkį. Šeimoje augo trys vaikai, kurie anksti tapo našlaičiais. Izabelė buvo vos dvejų metų, kai mirė abu tėvai. Vaikus globojo močiutė. Anksti išgyveno ir brolio netektį: susirgęs plaučių uždegimu mirė jaunesnysis brolis. Skaudžiai prisimena ir žmonių požiūrį į juos, našlaičius. ,,Abu su broliu susirgo. Brolis neįveikė ligos, mirė. Atvažiavęs dėdė pasakė, kad dar reikia palaukti, nevežti, nes dar mirs ir sesuo, tad abu kūnus iškart išveš. Šiuos žodžius išgirdusi, pasiryžo nepasiduoti, gyventi toliau, įveikti ligą. Turbūt tas užsispyrimas ir padėjo sulaukti šimto metų“, – prisiminimais, papasakotais I. Aleksandravičienės, dalijosi I. Laukineitienė.

Vyriausiajam broliui atsiėmus tėvų ūkį, Izabelei teko sunkiai dirbti. Ji augino brolio vaikus, dirbo visus ūkio dabus. Brolis buvo šaulys, tad dažnai išvykdavo iš namų, palikęs visus ūkio darbus. Taigi Izabelė turėdavo ir rugius nupjauti, ir šieną džiovinti, ir gyvulius prižiūrėti.

Izabelei Aleksandravičienei jaunystėje teko patirti daug sunkumų, kuriuos įveikti padėjo tvirtas charakteris.

Neiškentusi nepakeliamų darbų 17 metų Izabelė išvyko į Latviją, kur tarnavo pas labai gerus ūkininkus. ,,Pamatę, kad ji labai tvarkinga, o bet to dar mokanti skaniai gaminti, ūkininkai jai skyrė darbus virtuvėje. Tačiau netikėtai susirgusi iš Latvijos turėjo vėl grįžti pas brolį“, – pasakojo I. Laukineitienė.

Vėliau ji sėkmingai buvo pradėjusi savo verslą: Darbėnuose išsinuomojusi patalpas atidarė mezgyklą. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ir karo metais mezgė megztinius. Po karo ilgus metus mezgėja dirbo ir Kretingos buitiniame kombinate. Senolė prisiminė, kad niekada nepraleisdavusi progos užsidirbti.

Visą gyvenimą sunkiai dirbusi senolė be darbo nesėdėdavo ir sulaukusi gražaus amžiaus. ,,Būdama 88-erių, dviračiu dar į sodą nuvažiuodavo, daržovių prisiaugindavo. Tik po nelaimingo atsitikimo, kada atsitrenkė į mašiną ir tris dienas išbuvo be sąmonės, jai jau nebeleidome važiuoti dviračiu”, – prisimena I. Laukineitienė.

I. Aleksandravičienę užgrūdino ne tik našlaitės dalia, sunkus darbas, bet ir išgyventi du pasauliniai karai. Skaudžiai prisimena išgyventą baimę, kai į Lietuvą atėjo vokiečiai šaudyti varomų žydų, kurie gyveno ir dirbo šalia, su kuriais bendravo.

,,Izabelė buvo be galo drąsi ir tvirto charakterio moteris. Yra pasakojusi, kad žydams stengdavosi padėti, duonos duodavo, gėdydavo tuos, kurie plėšdavo ištuštėjusius žydų namus, nors ir žinodavo, kad gali susilaukti bausmės“, – kalbėjo senutę globojanti giminaitė. Ji pasidžiaugė, kad senolė yra nepaprasto gerumo žmogus, norėjusi padėti visiems, nebijodavusi net nukentėti, mylinti visus, kurie aplinkui. Giminėje ji visų švelniai vadinama ,,kūma“, ,,kūmyte“. Kiek galėjo, tiek visiems padėjo, dalinosi tuo, ką turėjo. Nuo kepamo mielinio pyrago, kuriuo visus pavaišindavo, kvepėdavo namai. Likimas Izabelei nepadovanojo savų vaikų, bet išmyluoti ir kaip savi buvo ir yra brolio vaikai, anūkai ir proanūkiai.

Neringa MIKALOČIENĖ

• Rašyti komentarą (1)