Laimingam gyvenimui – matyti realybę ir valdyti dėmesį

„Pažiūrėkite į savo gyvenimą naujoko žvilgsniu – ar tikrai norite šitaip tęsti? – siūlo savęs paklausti gydytojas-psichoterapeutas, Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugijos viceprezidentas dr. Julius Neverauskas. Anot jo, žmogus turi keistą bruožą – jeigu jam kažkas nesiseka, jis daro tą patį, tik dar stipriau, tačiau jeigu iš tiesų norime ką nors savo gyvenime keisti, turime keisti ir savo elgesį, o tam, kad kistų elgesys, reikia keisti mintis.

Gydytojas psichoterapeutas Julius Neverauskas

Pasak psichoterapeuto, nerimas, susijaudinimas, pyktis yra streso požymiai, o stresas, visų pirma, yra fiziologinis arba psichologinis iššūkis, prie kurio žmogus turi prisitaikyti. Jeigu prie streso prisitaikome, mūsų funkcija gerėja, mes kažko išmokstame ir tampame stipresni, o jeigu resursų tam neturime, patiriame distresą ir tai jau yra problema.

„Žmonės galvoja, kad stresas priklauso nuo stimulo. Bet tai – netiesa. Stresas priklauso nuo vieno komponento, esančio tarp stimulo ir atsako, – mūsų sąmonės filtro. Mes reaguojame ne į stimulus, ne į įvykius, o į jų interpretacijas, kurios priklauso nuo mūsų įsitikinimų. Visos mūsų kančios, visos mūsų problemos tėra mūsų reakcija į mūsų pačių gyvenimo interpretacijas, o ne į patį gyvenimą“, – kalbėjo J. Neverauskas.

Tai, kad į tą patį įvykį žmonės reaguoja skirtingai, parodo paprastas pavyzdys: mirus keturių žmonių mamai, vienas iš jų pyksta, antras liūdi, trečias jaučia nerimą, ketvirtas – džiaugiasi.

„Situacija ta pati, tačiau jos interpretacijos – skirtingos. Nerimą jaučiantis žmogus blogai galvoja apie ateitį, nujaučia artėjant katastrofą. Tas, kuris liūdi, galvoja apie praeitį, apie praradimą, kurį patyrė. Pyktis visada turi kryptį. Kai mes pykstame, galime savęs paklausti, ant ko pykstame: ant savęs, ant kito žmogaus, ant pasaulio ar ant Dievo“, – kalbėjo J. Neverauskas.

Kaip žiūri, taip ir matai

Keisti interpretacijas, specialisto teigimu, galime keisdami mintis, ir tam padeda kognityvinė, arba pažinimo elgesio terapija. Viena svarbiausių jos metodikų – ieškoti įrodymų, už konkrečią mintį ir prieš ją, kol suformuojama nauja mintis.

Anot J. Neverausko, lengviausia šiuo atveju – dirbti su nerimu, mat įvyksta mažiau negu 1 šimtoji proc. visų įvykių, dėl kurių žmogus nerimauja. Vadinasi, nerimaujame be reikalo, ir jaučiame nerimą, atėjusį iš praeities, kai pasaulis buvo kur kas grėsmingesnis.

„Kognityvinė elgesio terapija nuo kitų psichoterapijų skiriasi jau vien tuo, kad adresuoja savo pastangas į visus svarbiausius žmogaus gyvenimo komponentus – mintis, emocijas, kūno pojūčius ir elgesį, – teigė gydytojas. – Visas žmonių turtas yra ne butai, kilimai, šaldytuvai ar automobiliai. Mūsų turtas yra mintys, emocijos, jausmai ar elgesys. Ir jeigu mes norime keisti gyvenimą, turime keisti šiuos komponentus.“

Sunkiausia, psichoterapeuto žodžiais, – keisti jausmus, todėl sakyti besijaudinančiam žmogui – nesijaudink, neimk į galvą – yra visiškai neveiksminga.

„Tačiau mes, psichoterapeutai, žmogui galime pasiūlyti kitaip galvoti, ir jaudinimasis prapuls savaime, nes tai tėra emocinė reakcija į mūsų mintis, – konstatavo medikas. – Kartais, norėdami keisti mintis, turime keisti savo įsitikinimus, nes būtent jie suformuoja mintis. Jeigu žmogus turi įsitikinimą, kad pasaulis yra nesaugus, jis suras šimtus to įrodymų. Turime suvokti, kad pasaulis yra visoks – ko jame ieškome, tą ir randame, todėl labai svarbu tampa tai, į ką mes atkreipiame dėmesį.“

Ką galime ir ko negalime pakeisti

Anot gydytojo, kognityvinė elgesio terapija veiksminga dar ir dėl to, kad keičia žmonių gyvenimą tiesiogiai, nesukeldama problemų.

„Daugelis žmonių ir, deja, ne tiek jau mažai psichoterapeutų psichoterapiją įsivaizduoja, kaip kalbėjimąsi apie tai, kas yra bloga. Psichoterapeutas prašo papasakoti, kas šiuo metu žmogui yra blogai, o išklausęs visų problemų ir žinodamas, kad jos atkeliavo iš praeities, ima aiškintis, kas blogo atsitiko žmogaus praeityje. Po metų ar dvejų toks pacientas tampa blogio matymo ekspertu“, – sakė J. Neverauskas.

Greta kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutas siūlo pasitelkti Lietuvoje kol kas dar naują, bet pasaulyje sparčiai plintančią psichoterapijos metodiką, kurią pats praktikuoja apie 25 metus – pilnaprotavimą arba dėmesingą įsisąmoninimą (angl. mindfulness).

Jeigu kognityvinė elgesio terapija akcentuoja tai, ką mes galime pakeisti, pilnaprotavimo metodika, kurios šiuo metu mokosi apie 70 mūsų šalies psichologų ir gydytojų, atskleidžia, kaip dirbti su tuo, ko pakeisti negalime.

„O tokių dalykų gyvenime yra daug, pavyzdžiui, – senatvė. Jeigu mes norime nesenti, esame nelaimėliai ir pamažu pereisime į nuolatinio kentėjimo būseną“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Siekiant išminties

J. Neverausko teigimu, pilnaprotavimas susideda iš dviejų svarbių komponentų, kurie sudaro žmogaus laimės ir išminties pagrindą.

„Pirmasis iš jų – realybės matymas kiek galima tokia, kokia ji yra. Tačiau nė vienas žmogus šioje Žemėje nemato realybės tokia, kokia ji yra. Mes visi matome realybės interpretaciją. Vaikystėje visi mes turime patirtis, kurios suformuoja mūsų įsitikinimus, ir vėliau gyvenime mes atmetame visą informaciją, kuri jiems prieštarauja. Mes mėgstame tai, kas atitinka mūsų įsitikinimus. Taip mes prarandame galimybę mokytis ir gauti naują patirtį“, – paaiškino J. Neverauskas. Gydytojo teigimu, žmonių problemos, ypač pasikartojanti depresija, atsiranda dėl to, kad mes vengiame skausmo ir diskomforto.

„Mes neatsukame savo veido skausmui, atsisakome kentėti. Pilnaprotavimas kalba apie tai, kad kentėjimas yra skausmas ir diskomfortas, padaugintas iš mūsų reakcijos į jį. Mes niekaip negalime išvengti skausmo ir diskomforto, jis mus lydi nuolat, bet mes galime išvengti kentėjimo, nes tai yra mūsų reakcija į impulsą“, – sakė psichoterapeutas.

Antrasis pilnaprotavimo komponentas – dėmesys. J. Neverausko žodžiais, žmogui neduota valdyti savo dėmesio. Mūsų smegenys reaguoja į bet kokį dirgiklį, o pagrindiniai iš jų – grėsmė, maistas ir dauginimasis – atitrauks kiekvieno dėmesį net nuo pačių svarbiausių minčių. Pilnaprotavimas moko dėmesį valdyti.

Keičia smegenų veiklą

Pasak J. Neverausko kolegės, medicinos psichologės Alicijos Juškienės, pilnaprotavimą ir naujoko protą galima ugdyti paprastais pratimais, kad ir valgant – stebint ir įsisąmoninant mintis, jausmus ir kūno pojūčius, kuriuos tuo metu patiriame, ir pripažįstant juos, kaip realybę.

„Buvimas dėmesingu čia ir dabar apdovanoja, leidžia daugiau pamatyti ir pajusti, – kalbėjo ji. – Yra daug mokslinių tyrimų, stebinčių, kaip dėmesingas įsisąmoninimas veikia ir tiesiogine šio žodžio prasme keičia mūsų smegenis, jų aktyvumą, tam tikrų dalių tūrį. Skiriasi net ir tai, kaip pilnaprotavimo meditacijas praktikuojantis žmogus suvokia skausmą. Skausmas nesikeičia, keičiasi jo suvokimas, o tai keičia uždegiminius procesus ir mūsų nuotaiką.“

J. Neverausko teigimu, kad ir kaip mes gyvename, kad ir kokius blogus įpročius, sunkinančius mūsų gyvenimą, turime, kad ir kiek metų tai tęsiasi, šiuolaikiniai moksliniai tyrimai įrodė, kad jeigu 6–8 savaites praktikuosime naują įprotį, mūsų smegenys pasikeis ir naujas įprotis susiformuos bet kokiame amžiuje.

„Pilnaprotavimas taip pat suteikia naujų įgūdžių, ir jeigu žmogus to mokosi 8 savaites, pasikeičia jo smegenys ir santykis su pasauliu. Visų pirmą jis įsisavina pasaulį ir jo realybę“, – kalbėjo psichoterapeutas.

Išsivaduoti nuo kentėjimo

J. Neverausko žodžiais, kiekvienas esame patyrę jausmą, kai nepajutome, kaip praėjo savaitė. Yra žmonių, kurie negali pasakyti, kaip praėjo keli jų gyvenimo mėnesiai ar net metai. „Kyla klausimas, kam mums reikia vitaminų ir vaistų, kurie ilgina gyvenimą, jeigu mes vis tiek jo neatsimename, – retoriškai klausė gydytojas. – Tačiau jeigu mes mokysimės būti su realybe, su pasauliu, subjektyviai gyvensime gerokai ilgiau ir geriau.“

Anot mediko, mes galime išmokyti savo smegenis pažiūrėti į savo gyvenimą ir problemas iš šono, išmokti atvirai priimti diskomfortą, išgyvenimus ir iššūkius, juos pripažinti – daugybė kentėjimo vyksta tik todėl, kad mes nepripažįstame skausmingos realybės. Galime išmokti nevertinti aplinkos ir išsiugdyti kantrybę, nes nekantrumas mums taip pat sukelia problemų. Mes galime išmokti susitaikyti su liga, nes nesugebėjimas susitaikyti taip pat virsta kentėjimu.

„Mes galime įsijungti naujoko protą – į daiktus ir reiškinius pažvelgti taip, lyg matytume pirmą kartą, o tai priverstų mus įjungti visus sensorinius pojūčius, – teigė J. Neverauskas. – Ir tai nėra vien apsisprendimo dalykas. Savaime niekas nepasikeis, reikia praktikuotis. Tik praktika leidžia mūsų smegenims keistis taip, kad atsirastų išmintis“.

---

Stresas – visuma apsauginių fiziologinių, psichologinių ir elgesio reakcijų, atsirandančių, kai žmogus suvokia harmonijos trūkumą tarp jam taikomų reikalavimų ir jo sugebėjimo tuos reikalavimus patenkinti.

Distresas – kenksmingas, trikdantis veiklą stresas.

• Rašyti komentarą (0)