|
|
|
Standartų visuomenė turi keistis
„Jeigu neįgaliųjų ir toliau nebus visuomenėje, jie išliks nematomi. Žinoma, eiti į pasaulį nėra lengva, bet tai, grubiai kalbant, apsimoka – visuomenė tampa kitokia, o tie, kurie yra kitokie, tampa tos visuomenės nariais“, – kalbėjo publicistas Tomas Viluckas, kartu su žmona, Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro lektore dr. Jolita Viluckiene, Kretingos Dienos veiklos centre susitikęs su žmonėmis, gyvenančiais su negalia ir greta jos. Viešą paskaitą „Žmogus su negalia: griauti mąstymo stereotipus“ Dienos veiklos centre surengusi J. Viluckienė negalios temą pasirinko ir savo disertacijai, ir gyvenimui. „Gyvendama su Tomu tarsi gyvenu su negalia, – kalbėjo J. Viluckienė. – Turiu jį nešioti, valgydinti ir prausti – padaryti už jį tai, ko jis pats negali. Negalia yra labai arti manęs, ji – mano gyvenimo dalis, kurią pati pasirinkau prieš 12 metų. Tačiau viską galėčiau pakartoti.“ Pasirinkusi ištirti negalią iš vidinės perspektyvos – ką reiškia būti žmogumi su negalia ir gyventi mūsų visuomenėje, ką reiškia išgyventi laiką ir net erdvę būnant neįgaliu, ypač turint fizinę negalią – lektorė suprato, kad būti neįgaliu, vadinasi, būti tam tikrame vaidmenyje, kurį netrukus pajaučia ir neįgalaus žmogaus artimieji. „Šis vaidmuo kyla santykyje su visuomene. Tiriant žmones, nuo mažes turinčius negalią, paaiškėjo, kad iki tam tikro amžiaus jie apskritai nesuprato turintys negalią, kol visuomenė į ją neparodė pirštu. Vadinasi, negalia nėra tik kūno disfunkcijos, negalia – ir socialinis konstruktas. Turime kurti konstruktyvų ir kiek įmanoma pozityvesnį santykį, nes nuo to priklauso mūsų ir mūsų artimųjų gyvenimo kokybė“, – kalbėjo J. Viluckienė. Ne standartas Lektorės teigimu, visuomenė tarsi kuria ir palaiko negalią, kurdama standartus vidutiniam žmogui su visais normalumo kriterijais: jeigu vaikščioti yra normalu – visur įrengiami laiptai, jeigu normalu įskaityti smulkias raides, tokios jos ir bus. Tačiau negalios formų gali būti labai įvairių, kaip ir nukrypimų nuo normos. „Pavyzdžiui, labai aukštam arba stambiam žmogui problematiška tilpti į standartinę lėktuvo kėdę. Tai tik parodo, kad žmogus negali būti tiktai norma. Mūsų visuomenė šiuo metu išgyvena periodą, kai turime pereiti prie įvairesnio pasaulio ir įvairesnių žmonių matymo“, – įsitikinęs T. Viluckas. Anot jo, nebegalime skirstyti žmones į normalius ir nenormalius, į sveikus ir nesveikus. „Šiuo metu iš principo esu sveikas. Problema yra tik ta, kad sėdžiu, ir tai laikoma ne sveikata. Būtent taip yra nubrėžiamos tam tikros ribos, primenančios Prokrusto lovos mitą, kai į ją netilpusiems nukapojamos galūnės. Kai tai įvyksta, skauda tiems, kurie neatitiko standarto, ir esantiems šalia jų, o kitiems – ne. Jeigu visuomenė nesugeba suprasti, kad žmonės yra įvairūs ir skirtingi, tai sukelia susipriešinimą, kančią, skausmą“, – savo įžvalgomis dalijosi T. Viluckas. \ Negalia augina kūrybingumą Kliūtys, su kuriomis susiduria tie, kurie dirba su neįgaliaisiais ir kurie gyvena su negalia, Viluckų teigimu, visada tampa iššūkiais. Į kiekvieną iš jų galimos dvi reakcijos – nuolat piktintis, nervintis ir rėkti arba kūrybingai ieškoti, kaip tą negalią įveikti. „Negalia gali tapti erdve ir galimybe reikštis mūsų kūrybiniam protui, – įsitikinęs T. Viluckas. – Taip, negalia taip pat yra iššūkis, bet tuo pačiu ji gali tapti galimybe pasirodyti pačioms įvairiausioms mūsų savybėms. Sakoma, kad žmogus nugali negalią, kai ją įtraukia, įkomponuoja į savo asmenybę, kai jinai tampa natūralia jo gyvenimo dalimi. Vadinasi, kai aš sugebu su negalia sugyventi, sugebu iš jos, kaip neigiamo dalyko, sukurti teigiamą. Negalia gali tapti griaunančia jėga, tačiau taip pat ji gali tapti galimybe mums peržengti ribą. Tereikia išdrįsti.“ Praėjusiais metais išdrįsę peržengti ribą ir nusprendę pakeliauti po Lietuvą Viluckai taip pat neišvengė iššūkių: svečių namų šeimininkams labai dažnai tekdavo kūrybiškai pasukti galvą, kaip padėti šeimai patekti į išsinuomotus kambarius. „Jeigu mes nebūtume atvykę pas šiuos žmones, jie galbūt niekada nebūtų susidūrę su tokia problema“, – sakė J. Viluckienė. Nei gėdos, nei kaltės Žmonai pritarė ir T. Viluckas, ragindamas neįgaliuosius ir gyvenančius bei dirbančius su jais drąsiai eiti į visuomenę, kitaip ji neturės galimybės keistis. „Žinoma, galima slėptis ir formuoti savo mažą uždarą pasaulėlį. Arba išeiti į pasaulį tokie, kokie esame. Nes tokie, kokie esame, esame orūs. Ir tame nėra pažeminimo, gėdos ar kaltės, bet tai yra kiekvieno iš mūsų, kaip žmogaus, galimybė ir teisė būti šiame pasaulyje“, – apie pamatinę žmogaus teisę – oriai gyventi visuomenėje – kalbėjo T. Viluckas. „Australijoje, Sidnėjuje, kur man teko stažuotis, stebėjausi, kaip gerai sutvarkyta ir neįgaliesiems pritaikyta infrastruktūra, tačiau pasidomėjusi sužinojau, kad prieš 50 metų neįgalieji savo ratelius prirakindavo prie autobusų, taip parodydami savo teisę naudotis viešuoju transportu. Jie savo išsikovojo. Įdomiausia yra tai, kad Australija yra viena tų valstybių, kurios gauna daugiausia skundų iš neįgaliųjų dėl jų teisių pažeidimų, tačiau tai rodo ne prastą jų gyvenamąją aplinką, bet neįgaliųjų aktyvumą ir vienybę, ko Lietuvoje dar trūksta“, – vyrui pritarė J. Viluckienė.
|
|
