|
|
|
Tyla – akistata su savimi
Aną dieną susimąsčiau apie tylą: kodėl mes bijome būti vieni su savo mintimis, vengiame realių aplinkos garsų? Ir iš tiesų, kasdienė mano kelionė į mokyklą turbūt neįmanoma be ausinukų ir nuotaiką atitinkančios muzikos, o pastarosiomis dienomis pastebėjau, kad tai būdinga ne tik man. Apskritai mokykloje pertraukų, netgi pamokų metu daugelio išmanųjį bei ausį jungia šis mažas prietaisas. Iš mokyklos daugelis mokinių grįžta į dar tuščius namus, kuriuose jie pirmiausia įsijungia televizorių ar muzikos. Žinoma, neretai taip darau ir pati, tačiau muzika man tiesiog padeda atsipalaiduoti, pasijausti geriau. Paklausus, kam įjungiamas televizorius, kuriame rodomi vaizdai dažniausiai visai neaktualūs, daugelis bendraamžių tik patrūkčiojo pečiais ir pasakė, kad televizorius jiems reikalingas, jog sukurtų foninį garsą. Padiskutavusi su bendraamžiais, pabandžiau vieną dieną eidama į mokyklą nesidėti ausinuko, o dienos darbus atlikti tyloje. Nors dienos pradžioje atrodė kiek keista girdėti tokius įprastus aplinkos garsus, kaip pravažiuojančių automobilių varikliai, paukščių klegenimas ar vėjo ūžimas, grįžtant iš mokyklos visi jie man atrodė savotiškai žavūs. Nesiklausiau muzikos ir ruošdamasi rytojaus pamokoms. Įdomu – tyloje kur kas daugiau mąsčiau apie mažus ir didelius dalykus. Buvo keista, kad pradėjusi nuo minties apie dekoratyvinį kaktusą ir baigdama ties bandymais suvokti visatos dydį, išsiblaškiau labiau negu įprastai ir grauždama rašiklio galiuką visai pamiršau apie namų darbus, kuriuos tuo metu turėjau rengti. Po tokio vienadienio „eksperimento“ jaučiau keistą pasitenkinimą savimi. Atrodė, kad pagaliau skyriau laiko sau, pamąsčiau apie man svarbius ir ne tokius svarbius dalykus bei, svarbiausia – išdrįsau būti viena su savo mintimis. Po dienos be muzikos bei „foninių“ garsų paaiškėjo ir tai, kad buvimas tyloje yra velniškai baugus ir sudėtingas dalykas. Tam reikia daug drąsos. Juk kiekvienas esame didžiausias savo paties teisėjas ir kartais paskęsdami savo mintyse galime išsikelti nerealius lūkesčius ar tiesiog imti elgtis paranojiškai. Ir nors pašaliniai garsai gali būti puiki alternatyva pabėgti nuo vidinio sąžinės balso, kartais ištraukus ausinukus ar išjungus televizorių atsiranda didelė tikimybė gimti genialioms idėjoms. Tad tyliau muziką ir garsiau mintis.
Guoda SKRIPKAUSKAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
