|
|
|
Atšventė geležines vestuves
Šešiasdešimt penkerių metų bendro gyvenimo sukaktį, arba liaudyje vadinamas geležines vestuves, šiomis dienoms atšventę Zofija ir Petras Preibiai džiaugiasi kiekviena kartu praleista diena ir vienas kitam labiausiai linki geležinės sveikatos.
Devyniskart emigrantai Iš Salantų kilusi, juokais save devyniskart emigrantais vadinanti pora ilgai truko, kol inkarą pagaliau nuleido Vydmantuose. Daugiausia jų jaunystės ir brandos metų prabėgo Klaipėdoje bei netoli esančiuose Agluonos soduose – nuo 1966-ųjų iki 2002-ųjų. Petras buvo „mariakas“, Baltijos jūroje gilino Kaliningrado, Klaipėdos, Rygos, Ventspilio uostus, tiksliau žemkase ištrauktą dumblą plukdė ir kratė į specialiai tam skirtas zonas – sąvartynus. „Man sekėsi gerai, buvau stropus, ir viršininkai iškart pastebėjo – tai vienąsyk, tai kitąsyk 6 mėnesiams į kursus tuometiniame Leningrado vandens transporto institute siuntė. Ten įgijau laivavedžio pažymėjimą, pamažu iki kapitono rango taip ir užkopiau“, – apie sėkmingai susiklosčiusios karjeros vingius pasakojo jis. O Zofija buvo maisto parduotuvės pardavėja, be to, rūpinosi vaikais, kurių šeimoje užaugo trejetas – dukra Aldona, sūnūs Vytautas bei Raimondas. Petras pripažino, kad jaunystėje didžioji namų ruošos našta ir gulė ant žmonos pečių. „Ypač pokariu man buvo nelengva. Parduotuvių lentynos – tuščios, jokio apavo, jokio drabužio mažiukams vaikams nenupirksi. Viską savo rankomis pati siuvau, mezgiau, jei kuris ką išaugo, – ardžiau ir iš naujo jau kitam mezgiau ar persiuvau“, – įsiterpė Zofija. „Aš dėkingas jai už tą begalinę kantrybę. Pats namie mažai tebūdavau, o visi trys vaikai padorūs užaugo, specialybes įgijo“, – atviravo jis. Buvo kepėjas, tapo jūreiviu Šiandien Z. ir P. Preibiai pelnytai džiaugiasi dar ir 6 anūkais, ir tokiu pat būriu proanūkių. „Kai savo vestuvių dieną Vydmantuose esančioje kavinėje prie stalo susėdom, tai ir patys nustebom, kad tiek daug artimiausių, brangiausių ir mylimiausių susirenkam“, – juokėsi pašnekovai. Z. ir P. Preibiai beveik bendraamžiai – jai balandį sukako 84-eri, jam lapkritį bus 85-eri. Susipažino mokykliniais metais. „Žiemomis lankiau Salantų pradinę mokyklą, o vasaromis pas ūkininką karves ganiau. Į pievą man padėti ateidavo Zofija. Bet tai buvo tik vaikiška draugystė. O meilė aplankė gerokai vėliau“, – prisiminimais dalijosi P. Preibys. Susituokę iš pradžių šeimos lizdą jie suko gimtinėje ir ketino ten likti. „Tuomet dirbau kepyklos vedėju. Kepdavom duoną ir bandeles, visą tuometinį Salantų rajoną aprūpindavom. Nei kokių konservantų, nei kitų priedų nebuvo mados į kepinius dėti – puikiausiai išsilaikydavo, sudžiūti nespėdavo – taip greit viską išpirkdavo, o gal per mažai kepėm?“ – juokavo P. Preibys. Darbas jam patiko, bet kepyklos vedėjo alga, sakė, neypatinga tuomet buvo. Brolis ir paraginęs – esą ko čia vargti, verčiau uoste įsidarbinti, kur kas didesnį pinigą namo parsinešti. Paklausęs jau anksčiau tuometinio Leningrado įmonėje „Baltijos techninis laivynas“ žemkase dirbti pradėjusio brolio ir neapsirikęs. Šiandien Z. ir P. Preibiai dienas leidžia gražiame savo name. Kartu gyvena ir dukros Aldonos šeima. „Mums, pensininkams, laikas nėmaž neprailgsta – juolab kai turime du šiltnamius, įvairiausių daržovių auginame ir arže, be to, laikome 7 vištas“, – apie kasdienybę pasakojo pašnekovai. Kad Petras dar ir meistrauti linkęs, nė sakyti nereikia – prie namo nedidukė pavėsinė, įvairūs kiti kieme esantys medžio dirbiniai kalba apie nagingą šeimininką.
|
|
