Gėlėmis ir žodžiais siuvinėti gyvenimai

Kaip nedega rankraščiai, taip nedyla siuvinėti rankdarbiai – įsitikino Vydmantų bibliotekininkės, surinkusios kelias dešimtis daugiau negu prieš pusę amžiaus siuvinėtų ir vydmantiškių moterų išsaugotų staltiesių, takelių, servetėlių, primenančių jų močiutes ir motinas.

Vydmantų bibliotekininkių rankose – didžiulė įstabaus grožio staltiesė, siuvinėta 1889 m. gimusios Salomėjos Kairytės Šimkienės iš Kiauleikių kaimo.

Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekos Vydmantų filialo vedėja Romutė Girskienė tikino, kad idėja surengti tokią parodą kilusi pas dukros anytą pastebėjus siuvinėtą Aleksandro Puškino portretą.

„Paveikslą išsiuvinėjo anytos močiutė, gimusi 1897 m. Ukrainoje, – pasakojo R. Girskienė, rodydama paveikslą. – Jis siuvinėtas 1910 m. Tuomet man ir šovė mintis, kad būtų įdomu šį darbą parodyti kitiems.“

Atspindi to meto madas

Nors iš pradžių kalbintos vydmantiškės tikino, jog tokių senovinių siuvinėtų rankdarbių namuose kažin ar belikę, netrukus į biblioteką ėmė vieną po kito nešti skirtingais būdais dekoruotas drobes. R. Girskienė prisipažino buvusi sujaudinta moterų emocijų, iš savo mamų ir močiučių skrynių ištraukus jų rankų darbus – visos pavasariškai atgijo ir su meile kalbėjo apie savo giminės moteris, kurių siuviniuose išrašyti ištisi gyvenimai.

Beveik visi parodoje surinkti rankdarbiai, kuriais pavasariškai išsimargino bibliotekos stalai ir lentynos – vyresni negu pusės amžiaus, o kai kurie siekia net ir pusantro šimto metų ir atspindi to laikotarpio namų puošybos madas.

„Kai mes augome, buvo populiaru siuvinėti takelius: jei prie lovos, tuomet ant jo siūlais buvo išrašoma „Ilsėkis saldžiai ramioj nakty“, prie stalo virtuvėje atsirasdavo „Skalsink, Dieve“ arba „Gero apetito“, prie kibirų – „Švarus vanduo“, – kalbėjo R. Girskienė.

Kitas populiarus namų puošybos elementas – lininiai siuvinėti maišeliai: degtukams, šukoms, šepečiams. Į biblioteką atkeliavo ir vienas–kitas itin egzotiškas darbas – pavyzdžiui, siuvinėtas Kazachstano metodu.

Iš skirtingų kraštų

Įdomu tai, kad moterys siuvinėjo net ir tada, kai, atrodytų, nebuvo galimybės gauti nei medžiagų, nei siūlų. O kai kuriose drobėse slepiasi romanų vertos istorijos. Vienos jų išmainytos, kitos – preciziškai susiūtos iš skiaučių, tačiau net ir po 60 metų atrodo lyg naujos: siūlai nepraradę savo spalvos ir tvirtumo.

„Siuvinėjančioms moterims buvo svarbu, ir kaip atrodys kita darbelio pusė – jei kokie siūlai tabaluoja, – negerai, – kalbėjo R. Girskienė. – Tačiau nemaža dalis pas mus patekusių darbų – kone „pasoginiai“, močiučių per vestuves dovanoti anūkėms kaip kraitis, todėl itin gražūs ir kruopščiai išgražinti.“

Bibliotekoje išdėlioti ne tik Kretingos krašto moterų siuvinėjimai, bet ir tie, kuriuos jos paveldėjo arba tekėdamos iš savo gimtųjų kraštų atsivežė. Pasak R. Girskienės, pagal vietovę šiek tiek skiriasi ir siuvinėjimo tipai.

„Ši staltiesė ir smulkesni darbai siuvinėti mano mamos ir jos kūmos. Mamai dabar 82-eji. O kai kuriems siuvinėjimams – per 150 metų. Gavau juos dovanų ir kaip didžiausią relikviją tik per Kalėdas išsitraukiu, pasimeldžiu prie jų, – pasakojo vydmantiškė Aldona Martinkutė. – Ir pati siuvinėjau, mezgiau, kol turėjau geras rankas, dabar jas pasiglemžęs artritas.“

Tik adata ir skuduras

Vydmantiškė Birutė Trakimienė į biblioteką atnešė savo anytos Onos Trakimienės darbus. Kai kurie jų siuvinėti dar 1949 metais lageryje, labai sunkiomis sąlygomis, neturint kuo siuvinėti, todėl moterys vienus audinius ardė, kad jų siūlais galėtų puošti kitus.

„Lageryje nebuvo galima turėti nei adatų, nei žirklių, bet moterys sugebėdavo jas paslėpti. Anyta pasakojo tokį nutikimą: bekrapštant kažkokį darbą, atėjo prižiūrėtojos, o ji žirkles tik švyst į viršų ir užmetė kažkur, išsigindama, kad nieko rankose ir neturėjo. Po kiek laiko, rodos, visam pradingusios žirklės nukrito tiesiai ant surišto baltinių pundo. Taip jas pavyko išsaugoti“, – pasakojo B. Trakimienė.

Anot jos, anyta labai mėgusi tulpes ir visais laikais jas siuvinėdavusi, o Sąjūdžio metais kone visuose jos darbuose atsirado trispalvės motyvas, kaip lietuvybės simbolis. Vydmantiškė taip pat išsaugojo O. Trakimienės siuvinėtą tautinio kostiumo sijoną ir liemenę.

„Ir šią pagalvėlę anyta buvo išsiuvinėjusi, dar pati nežinodama, kam, bet ant jos miegojo ir abu jos sūnūs, ir anūkai, o prieš mirtį ji paliko raštelį, kad kartu su kitais rankdarbiais ją palieka savo anūkei, mano dukrai“, – apie iš kartos į kartą perduodamą turtą kalbėjo B. Trakimienė, į parodą atgabenusi ir savo palangiškės mamos Elenos Jakinevičienės bei jos seserų rankdarbius.

Iš rusų autų – į puošmenas

Savo mamos, siuvėjos nuo Salantų krašto Bronės Kietelienės, skrynios lobiais sutikusi pasidalinti Vydmantų gimnazijos direktorės pavaduotoja Bronė Kietelytė pasakojo, kad visus juos mama siuvinėjusi prie žibalinės lempos.

„Mamai tuomet buvo 18–25 metai. Kai pasižiūri – kiek anuomet, prieš šešiasdešimt metų, žmonės padarydavo, pasidaro gėda, kad dabar nė pusės tiek nebepadarome“, – kalbėjo B. Kietelytė.

Jos mama anuomet įkvėpimo semdavosi iš „Valstiečių laikraščio“, taip į namus persikėlė sodietės svetainės kambario komplektas ir kiti darbai. Pedagogė įsitikinusi, kad siuvinėjimas buvo tikras pokario laiko moterų malonumas.

„Įdomi šios, našlaitėmis siuvinėtos, medžiagos istorija. Ji gauta pokario laikotarpiu, kai medžiagos praktiškai nebuvo galima gauti. Apie 1949-uosius bočius rusų kareivių autams skirtą medžiagą išmainė į lašinius. Mama tą medžiagą nugvelbė ir suadžiusi išsiuvinėjo. Ant jos likęs dar ir antspaudas“, – rodė B. Kietelytė.

Ant baltos drobės mėlynu siūlu siuvinėtame virtuvės kambario komplekte įsitaisė įvairūs piešiniai, primenantys vaikystę. Tokio tipo siuvinėjimus, pasak B. Kietelytės, jos vaikystėje vadino „desiniais“.

„Čia yra tik dešimtoji dalis mano mamos darbų, – teigė pedagogė. – Vieną našlaitėmis siuvinėtą kilimėlį, kurį dabar laikau pakabinusi prie lovos, galima sakyti, pavogiau iš mamos, žinodama, kad ji man jo neduos. Tiek jis man gražus, tiek energetiškai stiprus, ir tuo pačiu subtilus.“

Tautos lobiai – kostiume

Pasak renginyje apsilankiusios Vydmantų gimnazijos technologijų mokytojos Sigutės Latakaitės, niekas iš tiesų negali pasakyti, kada ir kur prasidėjo siuvinėjimo istorija.

„Ir graikai, ir Pietų Amerikos, ir Kinijos gyventojai norėtų būti čia pirmieji. Bet, matyt, siuvinėjimo pradžia galime laikyti netvarkingai susiūtas dvi kailio skiautes, kurias kažkas pabandė uždengti dekoratyvia siūle“, – kalbėjo S. Latakaitė.

Per amžius technikos keitėsi ir tobulėjo, o Lietuvoje geriausias jų atspindys ir lobynas slypi tautiniame kostiume. „Tai ir adinukė arba baltasis siuvinėjimas skarose, prijuostėse, pasijoniuose, marškinių rankogaliuose. XIX a. spalvotais siūlais imta siuvinėti ant juodos medžiagos – ir zanavykės, ir kapsės, ir dzūkės nešiojo gražiausias prijuostes. Pajūrio krašte buvo populiarūs delmonai, siuvinėti geometriniais raštais, dangaus ženklais – saulutėmis, mėnuliais, žvaigždėmis, – turėjusiais simbolinę prasmę, taip pat paukščiais, gėlėmis“, – kalbėjo pedagogė.

Anot jos, lietuvės mažai tesiuvinėjo žmogaus ir gyvūnų figūras. Buitinės paskirties rankdarbiai dažniausiai būdavo siuvinėjami virvele, o vėliau paplito karpytinis siuvinėjimas, atkeliavęs iš Italijos, bei labai gražus šešėliavimas, priskiriamas lietuviškiems siuvinėjimo būdams.

Daugiau: staltiesės

• Rašyti komentarą (1)