„Esu laimingas, kad mano gyvenime yra teatras“, –

teigė balandžio 13 d. 70-mečio slenkstį peržengęs Valdemaras Povilaitis – to meto aktorius, kai į spektaklius žmonės atsinešdavo savo kėdes, nes perpildytose salėse nelikdavo ant ko atsisėsti, o teatro žmonės Kretingoje buvo tikrosios žvaigždės – atpažįstamos, mylimos ir lepinamos gėlėmis.

„Mėgėjų teatre ne tiek svarbu sugebėjimas, kiek noras. O kol yra tų, kurie nori jame vaidinti, kol žiūrovas ateina pasižiūrėti, tol teatras yra reikalingas“, – įsitikinęs 70-metį atšventęs Valdemaras Povilaitis.

Charizmatiškųjų žydelių ir įsimintinų dramatiškų vaidmenų kūrėjas jau jubiliejaus išvakarėse tikino sulaukęs draugų ir giminaičių sveikinimų.

„Tai kas, kad sveikina, data juk nelinksma. Belieka tik kartoti – Dieve, Dieve, atėmei galėjimą, atimk ir norėjimą, – kvatojosi ilgametis teatralas, čia pat pridėdamas, kad infarktais ir dylančiais sąnariais, matyt, moka už ne visai teisingą gyvenimo būdą, kuriame būta ir bohemiškų momentų, kita vertus, koks teatras be bohemos. – Įsivaizduokite, važiuojame su trupe iš Trakų ar Rokiškio naktį – tai negi poterius kalbėsi.“

Molis talentų rankose

Nors pastaruosius dešimt metų V. Povilaitis Egidijaus Radžiaus teatre – jau labiau žiūrovas, premjerų lankytojas ir jų aptarimų dalyvis, bambagyslė nenutraukta. Pirmąjį spektaklį suvaidinęs 1980 m., Valdemaras užsikrėtė teatru ir jau nebesitiki išgyti.

„Sveikas suvaidinti sergantį gali, o atvirkščiai jau nelabai pavyksta – jei nebepaeini, tai nebepaeini. Demonstruoti scenoje savo negalią, mano galva, – neetiška. Bet ką gali žinoti, gal išsioperuosiu sąnarius ir vėl priims kokiai masinei scenai“, – juokavo buvęs pedagogas.

Vis dėlto simbolinį V. Povilaičio gyvenimo Kretingos scenoje ratą atidarė ir uždarė ne laikas, o du žmonės – Birutė bei Egidijus Radžiai: toje pačioje mokykloje su Valdemaru dirbusi B. Radžiuvienė jį atvedė į teatrą, o E. Radžiaus išėjimas amžinybėn tarsi padėjo tašką.

„E. Radžiaus netektis man buvo didžiulis smūgis. Jis labai gerai jautė, ką galiu ir ko negaliu scenoje, ir parinkdavo vaidmenį taip, kad man viskas pavykdavo. Jo rankose buvau lyg molis, ir jis žinojo, ką iš to molio galima nulipdyti. Suprasdavome vienas kitą iš pusės žvilgsnio“,– apie kolegą ir draugą kalbėjo V. Povilaitis.

Tuo metu, pasak aktoriaus, visas kolektyvas būrėsi aplink E. Radžių ne tik dėl jo talento grynumo, bet ir prie žmogaus, kuris trupei buvo tapęs tėvu.

„Buvome kaip šeima. Ir turėjome ne tik tėvą, bet ir mamą, kuriai visada buvo galima pasiguosti, – aktorę Eleną Grott, visų meiliai vadintą Liolia“, – prisiminė V. Povilaitis.

Padalinti savęs po lygiai nepavyko

Tris sūnus, keturias marčias ir septynis anūkus turintis V. Povilaitis šiandien gali tik džiaugtis, kad vaikai užaugo gerais žmonėmis, nors tėvo namuose ir trūko.

„Jei ateini į mėgėjų teatrą, vadinasi, turi jam priklausomybę – didžiulį vidinį poreikį. O priklausomybė teatrui turi du galus. Todėl dabar kažkur jaučiuosi kaltas, kad šeima dėl mano teatrinės veiklos nukentėjo: nespėjau pamatyti, kaip mano vaikai užaugo. Grįždavau iš darbo, iškart – į repeticiją, kurios prieš spektaklius užtrukdavo ir iki 1 val. nakties, todėl kažką tekdavo aukoti. Kad ir kaip norėdavau, neišeidavo viskam pakankamai savęs atiduoti. Laimė, kad turiu šalia savęs išties stiprią moterį, esu jai be galo dėkingas ir galiu tik muštis į krūtinę – kaltas, kaltas, kaltas“, – atviravo vyras.

Pasak Valdemaro, anuomet vaikai ir žmona Stasė buvo didžiausi jo kritikai. Ir dabar jam praeitis atsirūgsta – kai apsipyksta, žmona vis prikiša jaunystę. O jam belieka stengtis prarastą laiką kompensuoti – virtuvėje pasisukioti mėgstantis vyras išėjęs į pensiją kone visiškai perėmė maisto gaminimą į savo rankas.

„Kentėjo ir tikrasis mano darbas mokykloje, tas, už kurį pinigus gaudavau. Jis tam ir tebuvo reikalingas, nes didelio pasitenkinimo, ypač sovietiniais laikais, būdamas pedagogu nejaučiau“, – kalbėjo V. Povilaitis.

Nusilaužk koją

Per beveik tris dešimtis metų E. Radžiaus teatro scenoje šis sėkmės palinkėjimas Valdemarui išsipildė kone pažodžiui – tiesa, vaidindamas jis susilaužė ne koją, o pirštą.

„Spektaklyje „Moteris keblioje padėtyje“ vaidinau advokatą, o Nerijus Gedminas – prokurorą. Vienoje scenoje rūkiau pypkę ir ją turėjau besti Nerijui į nugarą, o premjero vakarą pypkę lemiamu momentu į rankas paimti pamiršau, nebeliko nieko kito, kaip tik durti Nerijui pirštu. Pasigirdo trakštelėjimas, o žmona, sėdėjusi salėje, iš mano išbalusio veido iš karto suprato, kad pirštas lūžo. Subintavo mane per pertrauką ir toliau vaidinau. Premjeros jaudulys užmušė visą skausmą“, – pasakojo V. Povilaitis.

Anot jo, scenoje būta visko: tekdavo ne tik save gelbėti iš nepatogios padėties, bet ir pridengti kitus, ištikus atminties duobei ar kažkam iš personažų taip ir nepasirodžius scenoje. O kartais teatralų sąjungininke tapdavo pati gamta.

„Pamenu, tarptautiniame teatrų festivalyje Latvijoje, Durbės pilies griuvėsiuose po atviru dangumi vaidinome „Skirmundą“. Spektaklyje yra tokie žodžiai „Trenk, Perkūne...“, kuriuos ištarė Sigutė Lubienė, ir vos po kelių sekundžių kaip dėjo perkūnas. Žiūrovai buvo euforijoje. O vos baigus pasirodymą prasidėjo tokia liūtis, kad net šašlykų nebegalėjome išsikepti, lijo iki pat ryto“, – su šypsena prisiminė V. Povilaitis.

Iki šiol – sava „chebra“

Valdemaras neslepia – teatras buvo ta vieta, kur visą gyvenimą nenumaldomai traukė širdis, o sovietiniais laikais – ir būdas išreikšti protestą. V. Povilaitis be galo laukdavo gastrolių į festivalius Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, susitikimų su įdomiais žmonėmis, ir tai tarsi atmokėdavo už viską.

„Kai pamatydavau, kad po spektaklio žiūrovai verkia ne tik Kretingoje, bet ir didžiosiose scenose Kaune ar Vilniuje, pagalvodavau – ir aš prie to bent dalimi prisidėjau“, – teigė teatralas.

Labiausiai Valdemarui įsiminė pats pirmasis jo personažas – Algirdas Kazio Sajos „Surūdijusiame vandenyje“.

Dirbdamas mokykloje ir pats bandė režisuoti: „Bet tik koks sudėtingesnis dalykas, jau ir laužau galvą, neužmiegu naktimis. Tada į pagalbą pasikviesdavau Radžių ir jis taip paprastai problemą išspręsdavo, kad likdavau be žado.“ Teatre vaidino ir nemaža dalis buvusių V. Povilaičio mokinių – Valdas Slavinskas, Valdas Lubys, Sigutė Lubienė, Aušrinė Zulumskytė, Antanas Jonaitis.

„Būdavo ir tokių, kurie suvaidindavo vieną spektaklį ir nebegrįždavo, o kiti užsikabindavo. Ir tą pačią Liudą Grikpėdienę nebuvo lengva prikalbinti į teatrą ateiti, o šiandien be jos Kretingos scena jau neįsivaizduojama, – kalbėjo pozityvumo nestokojantis Valdemaras. – Ir dabar kai pamatau teatro jaunimą, žinau – tai yra mano „chebra“.

• Rašyti komentarą (0)