Pasidalijo tolimos praeities prisiminimais

Palangiškis tremtinys Palangos jūros šaulių VI kuopos būrio vadas Petras Neverauskas, savo bendraminčius vis aplankantis ir Kretingoje, su skaitytojais panoro pasidalinti tolimos praeities prisiminimais: tremtyje patirti įvykiai, sakė vyras, negali nugrimzti į nebūtį – apie tai, ką mūsų tautos žmonės patyrė, ką išgyveno toli nuo savo namų, turi sužinoti ir dabartinis jaunimas, ir ateities kartos.

Tremtinys Petras Neverauskas, pasiryžęs surinkti ir susisteminti praeities įvykius, prisiminimus, žvelgdamas į savo klasės nuotrauką sakė, jog iš būrio tremtinių dvi mergaitės buvo įstojusios į komjaunimą. „Mes jas smerkėme ir tarp tremtinių į jas buvo žiūrima kaip kažką baisaus padariusias“, – teigė vyras.

„Savo vaikystę ir brendimo metus praleidau Rytų Sibire – Irkutsko srities Šamankos kaime, – pasakojo tremtinys. – Į mokyklą tekdavo kulniuoti 5 km. Kai mokiausi septintoje klasėje – tai buvo apie 1955-uosius, mūsų klasėje daugiau kaip pusė mokinių buvo lietuvių tremtinių vaikai“.

Kartu su lietuvaičiais mokėsi ir toks padykęs rusas Vitalijus Tokariovas, kurį visi šaukė Vitka. Už blogą elgesį jis buvo pašalintas iš mokyklos. „Buvo nedidelio ūgio, į darbą nėjo. Neturėdamas ką veikti, krėtė visokias negeras išdaigas. Kartą pasiėmęs užtaisytą šautuvą žaidžiančių vaikų būryje sušuko „Rankas aukštyn!“ ir iššovęs pataikė į dešimtmetį lietuvį Kaziuką Meškauską. Pataikė tiesiai į galvą – šratai išėjo per veidą, buvo visiems baisu žiūrėti į sudarkytą vaiką“, – skaudžiais patyrimais dalijosi P. Neverauskas.

Tądien kaimo vaikai žaidė kalno papėdėje, kurioje buvo sukrautas šienas netoli tvarto, – jame buvo laikomas veislinis jautis. Tvartas buvęs iš rąstų, senos lubos su nuolydžiu ir iš šonų užstumtas žemėmis. Tik priekyje buvusios durys ir nedidelis langelis, o šalia to tvarto – patogi nuokalnė leistis rogėmis. Todėl kaimo vaikai ir mėgę tą vietą, nuolat ten būriuodavosi ir žaisdavo.

Rytų Sibiro Irkutsko srities Šamankos Pirmojo kilometro vidurinė mokykla, VII klasė 1955 m. Skaičiuojant iš kairės nuo viršutinės eilės 13-as būtų Vitalijus Tokariovas, nuteistas už lietuvio berniuko nužudymą, šalia jo (14-as) – Petras Neverauskas, kuris iš atminties atgaivino beveik visų klasės draugų vardus ir pavardes. Dauguma jų – lietuviai.

„Prisimenu, buvo toks nutikimas. Mes, trylikos–keturiolikos metų paaugliai, žiemą užtempėm ant kalno arklines roges, vaikų susėdo, kiek tilpo, o mes dviese iš galo reguliavome, kad tos rogės nekryptų ir važiuotų mums norima kryptimi. Kai pasileidome nuo to kalno... Rėkiam tik „Duokit kelią!“... Mums belekiant matome, kaip toks penkiametis Valera Sizych bėga papėde – mes jį parbloškėme, pervažiavome, bet po to lengviau atsikvėpėme, kad vaikas atsipirko tik išgąsčiu. Vėliau paaiškėjo, kad jis krito išilgai rogių ir šios jo neužkliudė“, – vaizdingai vaikystės žaidimus perteikė pašnekovas.

O grįžęs prie minties apie tai, kaip buvo nušautas lietuvis berniukas, jis papasakojo, jog įvyko teismas – nepilnametis žmogžudys tegavo 1 metus kalėti nepilnamečių kolonijoje.

„Jeigu taip būtų padaręs lietuvis tremtinys, tikrai būtų gavęs didesnę – penkerių ir daugiau metų – bausmę, – nė neabejojo P. Neverauskas, kurio pastebėjimu, lietuviai tremtyje neturėjo didelių teisių. – Mus valdė vergovinė socialistinė Rusija, kuri laikėsi iš užgrobtų šalių, vergystės sąlygomis dirbusių kalinių, iš menko atlygio tesulaukdavusių beteisių tremtinių. Visi mes buvome tos sistemos aukos“.

• Rašyti komentarą (2)