Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Grožį bei turtą matavo pagal sijonus ir skaras

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žmonės
  • 2016-04-15

„Mūsų prosenelės negailėdavo nei vilnos, nei medvilnės savo rūbams, kad tik būtų kuo ryškesnės, spalvingesnės. O Šiaurės vakarų žemaičių – palangiškių, kretingiškių, skuodiškių – sijonai, kurių išsyk segėdavo po kelis, visoje Lietuvoje buvo patys raudoniausi“, – tvirtino Palangos krašto etnoklubo „Mėguva“ vadovė Zita Baniulaitytė.

Sijoną ant sijono Z. Baniulaitytė rišo darbėniškei Austėjai Šalčiūtei.

Pūstas sijonas platino klubus

„Ryškiausia tautinio kostiumo detalė ir buvo sijonas: kaip ir visoje Europoje, rauktas ir platus – ištempus maždaug 4 m. Kuo turtingesnė moteris, tuo jos sijonas būdavo platesnis. Turtingesnės žemaitės vienusyk nešiodavo net 7 sijonus, kad šis atrodytų kuo labiau išsipūtęs. Platūs klubai anuomet simbolizavo moters sveikatą, vaisingumą, taigi – ir turtą“, – pabrėžė Z. Baniulaitytė.

Sijonų skaičius taip pat priklausė ir nuo metų laiko – žiemą žemaitės jų segėdavo daugiau, vasarą – mažiau. Pati ryškiausia sijonų spalva buvo raudona, todėl ši spalva dominavo tarp kitų – žalios, pilkos, baltos, juodos, violetinės. Audinyje spalvų juostos ėjo išilgai, beje, dryžiai nebuvo vienodo pločio. Be ilgadryžių dar buvo ir languotų sijonų, beje, languotame audinyje dominavo daug juodos spalvos. Žemaitės nešiodavo dar ir vilnonius pasijonius, kurių pakraščiai būdavo siuvinėti arba puošti kiauraraščiu.

„Pats brangiausias būdavo viršutinis sijonas, kurį moterys segėdavo tik eidamos į bažnyčią. Ryškus ir raudonas jis traukdavo vaikių dėmesį: einant per pusnis, sijoną tekdavo pasikelti – tuomet sušmėžuodavo rankdarbiais išpuoštas pasijonis ir raštuotos vilnonės kojinės“, – tvirtino Z. Baniulaitytė.

Jei iš žydo pirko – tinginė

„Žemaitės matė, kad turtingos dvarininkės pagal iš Europos atkeliavusias madas nešiojo po krūtine kirptas sukneles, todėl tokį kirpimą perkėlė į savo liemenes. Žemaičių moterų liemenės buvo pačios trumpiausios, kad matytųsi pūstas sijonas – toks modelis pasirinktas tam, kad būtų išlaikytos moters figūros proporcijos“, – kalbėjo Z. Baniulaitytė. Liemenės aptemptos, kad kuo labiau būtų išryškinta krūtinė ir liemuo, o pečiai – kuo siauresni. Iškirptė – gili, o pati liemenė buvo standi ir tvirta, tarsi šiandieninė liemenėlė.

„Liemenės būdavo siuvamos iš margintų audinių: vyravo tokia tendencija – jeigu sijonas išilgadryžis, tai liemenė skersadryžė, o jeigu komplektas languotas, tai liemenės bei sijono langai skirtingų dydžių. Būdavo siuvamos liemenės ir iš nespalvoto vientiso audeklo, dažniausiai pirkto iš žydų krautuvininkų. Tačiau žemaitės buvo konservatyvios, – jos vertino savo darbą: jei kuri pirko iš žydo, vadinasi, ta – tinginė pajodžarga“, – tvirtino krašto etnokultūros žinovė. Viršum liemenių moterys ryšėdavo ryškiaspalves austas juostas-diržus.

Apie etnografinį žemaitės kostiumą pasakojant Darbėnų gimnazijos bendruomenei, Z. Baniulaitytei modeliu sutiko būti direktorė Sonata Litvinienė.

Skara – dėl statuso ir šilumos

„O moters galva rodė, kas ji yra šeimoje bei visuomenėje. Turtingesnės ūkininkaitės pirkdavo brangius kaspinus ir juos lankstydavo į rangę, o palaidi jos galai plaikstydavosi vėjyje. O ištekėjo mergina, – jokių rangių, kaspinų ar vainikų ant galvos, moters galva būdavo apmuturiuojama“, – pabrėžė Z. Baniulaitytė.

Jaunamartės dėdavosi kepurėles – turėdavo baltą ir juodą: su viena eidavo miegoti, su kita dirbdavo darbus. Ant jų tradiciškai rišdavosi skareles, vadinamąsias koskeles, ir jų rišdavo kuo daugiau.

„Jei vykdavo į bažnyčią, rišdavo net keturias skaras: paskutinioji viršugalvyje būdavo surišama dideliu mazgu – tokia nei pletkų, anei uošvienės barnių negirdėdavo, – juokavo pašnekovė. – O jei išsiaudė naują koskelę, šią viršum jau užgobtų 3–4 užsirišdavo. Jeigu žiemą vėjai pūsdavo į kaklą, jį apsimuturiuodavo dar viena, mazgą sumezgant viršum sprando“.

Viršutinės skaros būdavo taip pat raudonos arba su baltais langeliais, po apačia gobiamos baltos skaros būdavo pasiuvinėtos.

Žiemą dėl šilumos ant pečių žemaitės gobdavosi šiltas storas „kuskas su kutosais“, o vasaromis ant pečių rišdavo žičkinį raištį, kuriame dažna nešiodavosi kūdikį.

Kretingos rajone, anot etnologės, vyravo pačios gražiausios austos margintos gūnios – šilti apsiaustai, – su tokiu moterys galėdavo per Velyknaktį šaltoj bažnyčioj sėdėti ligi ryto. Gūnios – labai spalvingos, margintos, ypač – austos Budriuose.

Karoliai iš šlifuoto gintaro

Marškiniai būdavo siuvami ilgi ir platūs, – tokios tunikos buvo būdingos visai Europai. Vientisos, rauktos prie kaklo, su įsiūtomis perpetėmis, nes nešiojant labiausiai plyšdavo ties pečiais. Rankogaliai – tiesūs arba su „mankietais“ . O medžiaga – dažniausiai linas arba puslinis – būdavo parenkama kuo baltesnė, pagrindinė puošmena – raudonos spalvos detalės.

Prijuostė, liaudiškai kvartūgas, – taip pat balta su kiauraraščiais. Kadangi tokos prijuostės būdavo nepraktiškos, ilgainiui ją nešiodavo kaip išeiginę, o kasdienai juosdavosi baltai raudoną, plačią ir sutraukiamą.

„Ant rankų žemaitės maudavosi riešines, – šis menas ir vėl atgyja Lietuvoje. Žiemą mūvėdavo pirštines, kurių raštai Žemaitijoje būdavo išmezgami labai smulkūs. Puošdavosi masyviais šlifuoto gintaro karoliais, – jų spalva nebuvo svarbi, bet forma – būtinai apvali arba primenanti slyvą. Todėl toms, kurios nori atgaivinti tautinį kostiumą, patariu nesikarstyti bet kokiais karoliais iš gintaro atliekų, o pasirausti močiutės spintoje ir susirasti tikrus – senovinius, nes mūsų močiutės bet kuo nesipuošdavo“, – akcentavo Z. Baniulaitytė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas