|
|
|
Besiklausant nuotraukų, besidalinant gerumu
Trylika nespalvotų kadrų ir trylika belaidžių ausinių. Trylika vaizdų, trylika jų pavadinimų ir trylika garso takelių, iš esmės keičiančių tai, ką iš pirmo žvilgsnio manai pamatęs nuotraukoje, – kiekvienas tą vakarą į rūmus užsukęs kretingiškis patyrė visiškai unikalų ir savitą meno įvykį. „Net ir man pačiam paroda jos premjeroje atsivėrė visiškai kitokiu kampu negu galvojau, nuotraukų besiklausydamas namuose, – prisiminė R. Balsys. – Turbūt žmonių komentarai, pagyrimai ir kamerinė aplinka padarė savo. Nustebino ir nuotraukos, pavadinimo bei muzikos takelio kombinacija. Juk Šarūnas nežinojo nuotraukų pavadinimų, kurdamas muziką, o aš nežinojau, kokia bus muzika, galvodamas pavadinimus savo kadrams.“ Ir išties paroda persiskaitė lyg trisluoksnis rebusas, kuriame nuotraukos pavadinimas keičia vaizdo prasmę, o keliolikos sekundžių muzikinis fonas, kuriuo mėgaujiesi likęs vienas su konkrečiu kadru, ima pasakoti istoriją, iki tol nė neatėjusią į galvą: fotografija tarsi atgyja, jos veikėjai ima kalbėti žiūrovui. Kartais vaizdo ir garso derinys nustebina, o kartais – įtraukia taip, lyg pats būtum tas, kuris nuspaudė fotoaparato mygtuką. Įkvėpėjai ir vedliai Rokas tikino, kad ši pirmoji asmeninė paroda jam, šešerius metus fotografuojančiam jaunam žmogui, yra labai brangi. „Nežinau, ar kas nors kada nors yra daręs parodą panašiame formate, – retoriškai klausė R. Balsys. – Už tai, kad stoviu čia, esu dėkingas dviem žmonėms – pirmiausia, amžinybėn iškeliavusiam savo tėčiui, kuris buvo pirmasis mano įkvėpėjas ir pavyzdys, kokia fotografija turėtų būti.“ Būdamas penkiolikos Rokas tarsi iš naujo atrado senus tėvo fotoaparatus, o netrukus įsigijo ir pirmąjį savo fotoaparatą. Nuo tada fotografija tapo jo „diagnoze“. Antruoju reikšmingu žmogumi savo fotografijos kelyje Rokas vadina brolį pranciškoną Gediminą Numgaudį: „Kai buvau gimnazistas, jis labai kantriai ir su didžiule meile dalijosi viskuo, ką žino apie fotografiją.“ R. Balsys tikino, kad atrinkdamas kadrus negalvojo apie jų skaičių, – tik apie emociją, prisiminimus, kuriuos jie prikelia. Ir nors prie autoriaus tą vakarą išsirikiavo tokia pat norinčiųjų pabendrauti eilė, kaip ir prie kiekvienos iš nuotraukų, Rokas tikino nenorėjęs, kad lankytojų dėmesys koncentruotųsi ties juo, todėl ir savo parodą paskyrė rinkti aukoms Tanzanijos vaikų mokyklai Dodomos miestelyje, kur šią vasarą išvažiuoja savanoriauti.
Menas, palaikantis gyvybę „Misijai reikalinga suma – 5 tūkst. svarų. Kaip komanda, kartu su kolegomis kol kas surinkome 1 tūkst. 451 svarą, o kretingiškiai suaukojo 252 svarus arba 314 eurų. Trumpiau tariant, esame pasiekę 30 proc. reikiamos sumos“, – kalbėjo R. Balsys, su kolegomis taipogi užpildęs aplikacijas daugelyje labdaringų organizacijų, finansuojančių savanorystę trečiosiose pasaulio šalyse. Vaikino planuose – dar daug labdaringų renginių, įskaitant ir jo fotografijų parodos pristatymus Vilniuje – balandžio 13 d. nuotraukos bus eksponuojamos Bernardinų bažnyčios ekspozicijų palėpėje, bei Mančesteryje, taip pat labdaringą automobilių plovimo akciją Mančesterio parapijoje. „Muzika ir dainavimas šiems daugybę negandų, netekčių ir ligų patyrusiems Tanzanijos vaikams yra būdas išgyventi. Tikiu, kad menas gali atnešti šviesą ir išgelbėti pasaulį, o šių vaikų dainų albumas, kurį ketinu įrašyti, ir už jį surinktos lėšos bent kiek palengvins jų mokymosi sąlygas“, – teigė garso inžineriją Mančesteryje studijuojantis R. Balsys. --- Roko Balsio misiją Tanzanijoje galima paremti internetu – https://www.justgiving.com/musccafrica/
|
|
