Vaikų žaidimai – pirmieji universitetai

Kretingos meno mokyklos mokytojos Lina Nikartienė ir Živilė Sabaliauskaitė beveik keturias dešimtis Kretingos rajono darželių auklėtojų ir pradinių klasių mokytojų sukvietė į seminarą „Dailė ir žaidimai“, kurio pagrindiniu vardikliu tapo labai svarbi ir reikšminga visų vaikų gyvenimo dalis – žaidimai.

Seminare „Dailė ir žaidimai“ mažųjų pedagogai mokėsi, kaip įgyti, formuoti ir lavinti dailės įgūdžius žaidžiant.

Pedagogės renginyje dalijosi sukaupta patirtimi apie darbą su mažaisiais kūrėjais, sėkmingomis jų istorijomis, darbų pavyzdžiais, užsiėmimų planais, praktiniais patarimais ir iškylančių sunkumų sprendimo būdais.

„Kvietėme visus mokytis ir tobulėti žaidžiant bei mokyti žaisti mažuosius dailininkus, – sakė viena iš seminaro sumanytojų ir lektorių Ž. Sabaliauskaitė. – Platono žodžiais tariant, per valandą žaidimų žmoguje galime atrasti žymiai daugiau negu per metus pokalbio.“

Renginyje su vaikais dirbantys pedagogai susipažino su žaidimų metodais dailės ugdyme, pasigamino žaislus, įkvepiančius kurti ir mąstyti. Seminaro organizatorės kolegoms pristatė vaikų dailės charakteristiką pagal amžiaus tarpsnius, supažindino su savo darbo ypatumais bei mažiausiųjų auklėtinių kūriniais.

„Dailės pamoka – lyg metafora gyvenimui. Kiekvienam vaikui skirtas beribis baltas popieriaus lapas ir tik nuo mūsų – dailės mokytojų – priklauso, kiek toli jis gali nužengti, kiek technikų išbandyti, kiek naujų patyrimų įgyti, kiek džiaugsmo pajusti. Tad žingsnis po žingsnio galime kaupti mažųjų menininkų kraitį, kad šie užaugtų savimi pasitikintys ir laimingi žmonės“, – mintimis dalijosi Ž. Sabaliauskaitė.

Tuo, kad vaikų žaidimai yra pirmieji jų universitetai, įsitikinusi ir L. Nikartienė. Anot jos, žaidimo procese vyksta svarbios transformacijos: nuo jutiminių paviršių tyrinėjimo ir eksperimentavimo judesių iki simbolinio vaizdavimo judesių, asociacijų su įvykiais iš aplinkos, savęs vaizdavimo.

„Nėra puikesnės pirštukų mankštos už žaidimus su dailės priemonėmis, – kalbėjo pedagogė. –Tyrinėdamas medžiagas ir žaisdamas su jomis vaikas turi galimybę visa tai asocijuoti su aplinkos įvykiais ir veiksmais. Pirštais ir rankomis jis spaudžia, glosto, maigo. Liesdamas medžiagas vaikas kaupia skirtingą sensorinį patyrimą. Šiame procese pirštukų judesio amplitudė labai plati, ji gali būti prilyginama grojimui kanklėmis ar fortepijonu.“

L. Nikartienės teigimu, dailės pamokos ankstyvojoje vaikystėje yra daug gilesnis ir svarbesnis procesas pačiam vaikui negu suaugusiajam gali atrodyti.

„Ankstyvasis dailės ugdymas toks pat svarbus, kaip ir kūno kultūra bei muzika, nes padeda vaikui kontroliuoti savo kūną, suvokti save erdvėje, lavina jo stambiąją ir smulkiąją motoriką, ugdo kalbinius įgūdžius, sensomotorinį patyrimą, emocinę raišką, veikia sąvokų formavimąsi“, – teigė pedagogė.

• Rašyti komentarą (0)