Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Palangos viešojoje bibliotekoje surengus knygos „Gyvenimas toks, koks jis buvo“ apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską pristatymą, skaityklos salė vos sutalpino norinčius susitikti su jos autore žurnaliste Ramune Sakalauskaite, pasiklausyti režisierės Dalios Kanclerytės raiškiai skaitomų ištraukų bei išgirsti įspūdžius iš mūsų kraštiečio Antano Vinkaus, kuriam yra tekę gydyti ir bendrauti su dvasios milžinu vadinamu kunigu.

Pas Palangos miesto skaitytojus monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas „apsilankė“ (iš kairės) Premjero patarėjo Antano Vinkaus, knygos autorės Ramunės Sakalauskaitės bei režisierės Dalios Kanclerytės dėka.

Ateidavo prezidentai ir benamiai

Dvi susitikimo valandos klausytojus sklidinai pripildė gerumo, kuris lyg versmė tryško iš pašnekovų atsiminimų apie monsinjorą K. Vasiliauską. Dvasios uola, ant kurios statė Žmonių bažnyčią. Biblijos sėjėjas. Vaikščiojanti meilė. Taip jį vadino.

„Su monsinjoru bendravau nuo Sajūdžio laikų. Pas jį į Vilniaus katedrą plūdo ne vien tikintieji, bet ir nekrikštyti, tikėjimo išvis neragavę žmonės. Ir šis nedidelio ūgio, giedro ramaus veido kunigas sugebėdavo užburti kiekvieną. Kiek jis pakrikštijo, sutuokė, palaidojo, jei skaičiuotum – susidarytų keli stadionai žmonių“, – tvirtino gerai K. Vasiliauską pažinojusi jo bičiulė ir knygos autorė R. Sakalauskaitė.

Ji prisiminė, kaip sykį jai tekę į katedrą atlydėti japonų grupę. Monsinjoras pasitiko, sakė – ir aš sėdėjau lageryje su japonais, gerai sutarėme. Ramūs japonai prajuko, ir meilę Lietuvai išsivežė per šį žmogų.

„Jis budėdavo Katedroje po 12 valandų, kas šiandienos kunigams sunkiai suprantama, – mintį tęsė autorė. – Jo gebėjimas išklausyti ir įsijausti į kiekvieną žmogų – unikalus: pas jį ateidavo ir prezidentai, ir benamiai, bedaliai, kuriems reikėdavo pinigų. Nė vieno jis neatstūmė“.

Po lagerio Lietuva neįsileido

„Kai mirė monsinjoras, studijavau Didžiojoje Britanijoje, negalėjau atvykti į jo laidotuves, bet jaučiau šiam žmogui didžiulę skolą už neįkainojamą bičiulystę. Literatūrologė Viktorija Daujotytė ir pastūmėjo parašyti knygą“, – tikrąją monografijos atsiradimo priežastį pasakė autorė.

Radus niekur neskelbtų kunigo laiškų iš lagerio, autorei pradėjo vertis klodai: dešimtmetį įkalintas Intos bei Vorkutos lageriuose, dar 10 metų negalėjo grįžti į Lietuvą – įsikūrė Daugpilyje. Išlipęs iš traukinio, pirmas 3 naktis miegojo kapinėse – kunigai jo nepriėmę į bažnyčią. Išsekusį surado lenkės vienuolės, priglobė, pavalgydino.

„Išsimiegojęs sako: tik pas jus tokie stebuklai – padėjau nešvarius baltinius, radau švytinčius. Kartu su vienuolėmis, kurios dirbo gimdymo namuose, lankė gimdyves, kalbėdavosi su jomis ir išgelbėjo ne vieną jų nuo savižudybės. Vėliau įsidarbino Ždanovo kolūkio buhalteriu, remontavo geležinkelio ratus. Suradau jį pažinojusius kolūkio žmones, – jie apie K. Vasiliauską kalbėjo taip, tarsi tik vakar ir tebuvo iš jų išvykęs“, – tvirtino R. Sakalauskaitė.

Jos žodžiais, monsinjoras buvo žmogus, nieko sau nereikalavęs iš aplinkos. Iš lagerio, kur kasyklose kasė anglį, jis prikeldavo tik šviesius atsiminimus: sakydavo, kad ten perskaitęs geriausias knygas, sutikęs nuostabiausius žmones. Susitikęs su garsiuoju Rusijos disidentu Andrejumi Sacharovu, politikos, ekonomikos, religinėmis, filosofinėmis temomis kalbėjosi kaip lygus su lygiu.

Į monsinjorui skirtą vakarą gausiai rinkosi Palangos miesto šviesuomenė.

Bažnyčios panoramoj – balta varna

Autorė prisiminė monsinjorą sakant, kad dvasios ligų šiandieną daugiau, negu kūno. Ir nežvilgčiodamas į laikrodį klausydavo žmonių išpažinčių. Jis gyveno pagal Evangeliją, aklai nesekdamas Bažnyčios kanonų. Jo paties gyvenimas buvo tarsi Evangelija – mylėti artimą, todėl kiekvienas pas jį atėjęs buvo laukiamas lyg brangiausias svečias. Visoj bažnyčios panoramoj tuomet jis, kaip ir tėvas Stanislovas, buvo balta varna.

Jis kartu su Dailės muziejaus vadovu Romualdu Budriu tvarkė ir atkūrė Arkikatedrą, pirmasis leido vaikams bažnyčioje ateiti prie pat altoriaus – taip pratino juos artėti prie Dievo.

Kunigas dažnai lankė atstumtuosius ir pasmerktuosius ligoninėse, kalėjimuose. Aplankė už meilę Maskvai tautos atstumtą rašytoją Juozą Baltušį, ilgai su juo kalbėjosi. Pats laidojo rašytoją, – atėjęs atsisveikinti ir pamatęs prie karsto sėdint tik jo žmoną aktorę Moniką Mironaitę, pravirko – kodėl žmonės tokie negailestingi, sielvartavo. Tuos, kurie smerkė, jis ragino pabandyti pačiam „įlipti į jo batus“.

Vagis, knygos autorės žodžiais, K. Vasiliausko asmenyje galėjo perskaityti Šventąjį Raštą. Kai jis gyveno palėpėje viršum Šv. Rapolo bažnyčios, sykį naktį išgirdęs kažką krebždant už balkono. Žvilgtelėjęs pro langą, pamatė 2 į atbrailą besikabinančias rankas. Užuot iškvietęs pareigūnus, jis atvėrė duris ir pakvietė vagį į vidų. Davė šiltas kojines, užkaitė arbatos ir kalbėjosi su juo ligi ryto. Išlydėdamas pasidalijo pinigais ir pažadėjo surasti darbą“, – pasakojo R. Sakalauskaitė.

Gelbėjo „nekaltus politikos bernelius“

Autorės pasakojimą papildė LR Premjero patarėjas A. Vinkus, kuris ne tik gydė monsinjorą Santariškių ligoninėje, bet ir pažino jį.

„Monsinjoras labai mėgo humorą, – pastebėjo jis ir papasakojo linksmą istoriją. – Sykį būdamas Izraelyje, prie Raudų sienos, į popierėlį įrašiau 3 norus, vienas buvo sėkmingai atlikti sveikatos reformą. Tuo metu ėjau ministro pareigas, ir vos grįžau, mane nuo jų nušalino. K. Vasiliauskas sako: padarei klaidą – į Dievą reikia kreiptis ne raštu, o malda“. R. Sakalauskaitė taip pat prisiminė, kad Monsinjoras lankė renginius, Rašytojų sąjungos vakarus – visur buvo mėgstamas ir laukiamas. Juokavo pats įkūręs „nekaltų bernelių gelbėjimo draugiją“, kurios nariais buvę garsūs žmonės, tarp jų – ir Rolandas Paksas bei Algirdas Brazauskas.

A. Vinkus perdavė R. Sakalauskaitei Ministro Pirmininko padėką už parengtą ir išleistą monografiją bei monsinjoro atminimo įamžinimą.

---

Kazimieras Vasiliauskas gimė 1922 m. Biržų apskr. Vabalninko valsčiuje. 1946 m. Vilniaus arkikatedroje įšventintas į kunigus. 1949 m. suimtas ir ištremtas: iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose. Pasibaigus įkalinimui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tad įsidarbino Latvijoje, Daugpilyje.

1969 m. grįžo į Lietuvą, kunigavo Varėnos bažnyčioje, o 1975 m. perkeltas į Vilniaus Šv. Rapolo parapiją. Nuo 1989 m. – Vilniaus arkikatedros klebonas. Mirė 2001 m. Pagal monsinjoro valią, palaidotas Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas