Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Švelnus bičiulis, kuriam reikia lyderio

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2016-01-29

Draugiška, smalsi ir nepailstanti kelionių kompanionė – taip Vilniuje gyvenantis vydmantiškis Antanas Končius apibūdina savo gražuolę haskę Sašą.

„Žydros haskių akys ir pūkuotas kailis paperka daugelį, bet po mėnesio ar dviejų žmonės pamato, jog su haskiais reikia mokėti tvarkytis, ir prasideda problemos: šuo neklauso, drasko baldus, kaukia, ir tada šeimininkai juos arba išmeta kur nors vidury laukų, arba atiduoda į prieglaudas, grasindami, kad užmigdys, jei šie augintinio nepaims, – sakė A. Končius. – Dėl to ne vienas haskis per savo gyvenimą turi keletą šeimininkų. Tad, jei užsimanėte haskio, visų pirma gerai pagalvokite, o tada aplankykite prieglaudas – labai dideli šansai, kad kažką rasite.“

Haskę Sašą auginantis Antanas Končius teigė, kad jam nuoširdžiai gaila šios veislės šunų, nes apžavėti jų grožio, žmonės juos pasirenka neapgalvotai.

Ryšys atsirado iškart

Trisdešimtmečio vienos tarptautinės kompanijos programuotojo A. Končiaus ir jo haskės Sašos istorijai greitai sueis treji metai.

Vyras tikino, kad aktyviai neieškojo šuns, tik su drauge Diana vis pakalbėdavo apie tai, kad būtų smagu turėti augintinį.

„Draugė retkarčiais peržiūrėdavo šunų prieglaudų internetines svetaines ir vieną dieną pamatė maždaug 4 mėnesių amžiaus haskę. Nors iš pradžių buvo baisu, svarsčiau, ar sugebėsime būti geri šuns šeimininkai, vis dėlto sutikau, – prisiminė Antanas. – Nuo pat pradžių pajutome, kad Saša geras šuo – iškart įlipo į mašiną, susirangė draugei ant kelių ir prasnaudė visą kelią iki mūsų namų. Dabar jai jau treji metai ir du mėnesiai, o mes vis dar labai džiaugiamės šia draugyste.“

Įsimylėjusi arklius

Anot A. Končiaus, Saša be galo draugiška, noriai žaidžia, nuo pat mažumės mėgsta eiti „imtynių“ su kitais šunimis – kuo šuo didesnis, tuo jai įdomiau.

„Viena didžiausių Sašos keistenybių – potraukis arkliams ir karvėms, – juokėsi šeimininkas. –Pamenu, kartą sėdėjome kopose ir ji užuodė arklius, kaipmat išspruko iš rankų, nuskuosdama į Klaipėdos pusę. Lėkė taip toli, kad vos bemačiau ją horizonte, bet netrukus sugrįžo.“

Dar vienas žmonių erzinimo būdas, kurį puikiai įvaldžiusi Saša, – pirštinių „vagystės“ tiesiai nuo rankų. Antanas teigė, kad taip nesielgia joks kitas šuo: „Pirštines ji numauna taip vikriai, kad žmonės to dažnai nė nepajunta. Saša taip daro ir mums, šeimininkams, ir kitiems žmonėms, tad yra tekę keliskart už ją atsiprašyti.“

A. Končiaus teigimu, haskiai yra linksmo, švelnaus būdo, mėgstantys žmonių ir vaikų draugiją, labai aktyvaus temperamento, ypač, kol jauni.

„Jie gana aukšto intelekto, savarankiški, todėl reikalauja tvirtos lyderystės iš šeimininko pusės, dėl ko ir jų dresūra yra sudėtingesnė negu daugelio kitų šunų, – tikino A. Končius. – Kai jiems nuobodu, haskiai gali greitai susigalvoti kokios nors veiklos. Dažniausiai graužia, ką randa, dėl to patariu duoti jiems kuo daugiau žaislų.“

Svarbiausia – ryšys

Vienas dažniausių teiginių, kurį kalbantis su žmonėmis Antanui tenka paneigti, – haskius galima auginti tik name su dideliu sklypu.

„Visi labai nustemba, kai pasakau, jog mes puikiai telpame ir vieno kambario bute, nors gyvename keturiese – aš, draugė, šuo ir katinas“, – tikino A. Končius.

Anot Antano, haskiai nėra reiklūs gyvenimo sąlygoms, gali gyventi ir palapinėse, o nemaža dalis šiaurinių šunų apskritai išveisti taip, kad tiktų ir kinkymui, ir vaikams šildyti – juk anuometinės gentys gyvendavo jurtose.

„Vis dėlto manau, kad haskiams svarbiausia – bendravimas ir ryšys su žmogumi, o fizinė veikla – jau antraeilis dalykas. Kai išgirstu, kad žmonės planuoja įsigyti haskį ir laikyti jį lauke, voljere, iškart siūlau susimąstyti, ar tikrai jiems reikia būtent haskio. Dažnu atveju voljere laikomas haskis negauna pakankamai socializacijos ir veiklos, nes jis sėdi „kažkur ten“, kieme, ir šeimininkas juo neužsiima“, – sakė Antanas.

Auginant haskį bute, apie tai pamiršti – neįmanoma, nes šiam šuniui nepakaks penkiolikos minučių pasivaikščiojimo. „Būtina arba pabėgioti su juo, arba dviračiu pasivažinėti, arba nuvykti į kokią uždarą šunų aikštelę, kur jis galėtų išsikrauti su kitais šunimis. Aš manau, kad auginant haskį tokiomis sąlygomis, jis bus laimingiausias, maloniai pavargęs, bet šalia žmogaus“, – kalbėjo A. Končius.

Netiks pedantams

Antanas nerekomenduoja haskio žmonėms, teikiantiems pirmenybę ramiam ir sėsliam gyvenimo būdui.

„Haskio nepakaks pavedžioti lauke tol, kol atliks savo reikalus. Jam reikia tyrinėti aplinką, judėti, sutikti kitų šunų. Iš to išplaukia kitas reikalavimas šeimininkui – jis privalo rasti šuniui laiko, ir gana nemažai. Taip pat šeimininkas turi būti stiprus psichologiškai, nes, jei haskis pajaus lyderystės trūkumą iš šeimininko pusės, labai dideli šansai, kad šuo perims vadžias, ir tada prasidės didelės problemos dėl paklusnumo“, – kalbėjo A. Končius.

Haskiai nepatiks ir pedantams: jie gausiai šeriasi porą kartų per metus – rudenį ir pavasarį. Antano nuomone, haskiai ko, gero yra, patys prasčiausi sarginiai šunys: „Jiems visi žmonės – draugai, jie retai loja, todėl visiškai netinka tiems žmonėms, kurie ieško šuns savo saugumui.“

Kadangi Saša itin draugiška, A. Končius išdrįso prisijungti prie kelių socialinių akcijų, organizuotų haskių klubo sostinėje: „Pirmą kartą nuvykome į sutrikusio vystymosi vaikų pensionatą. Vaikams šis susitikimas paliko didelį įspūdį. Savanorės pasakojo, kad kai kurie jų po tokios terapijos netgi parodė pažangą. Kitą kartą aplankėme senelius socialinės globos namuose, o trečiąkart nuvykome į vaikų globos namus. Leidome vaikams pažaisti ir palakstyti su šunimis kieme.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas