|
|
|
Praeitį atskleidžia seni kvitai
Ką šiuolaikiniam žmogui, apsuptam informacinių technologijų pažangos, gali papasakoti seni kvitai? Atrodytų, jų baigtis – tai kaitri krosnis, į kurią ne vienas pasiunčia nereikalingų popierių šūsnis, tvarkydami senas palėpes, kaimų trobas, giminių albumus.
To padaryti neleidusi kretingiškė fotografė Rita Nagienė yra surinkusi visą aplanką senų dokumentų: tuoktuvių, krikšto liudijimų, pašto perlaidų raštelių, žemės mokesčio kvitų, orderių, pranešimų apie prievoles, įvairių pažymėjimų, liudijančių apie I pasaulinio karo, smetonmečio ir vėlesnio laikotarpio žmonių gyvenimą – turtinę padėtį, buitį, judėjimą, pinigo vertę – apie 1929–1930 m. 10 Lt buvo prilygintas 1 Amerikos doleriui, tam tikra prasme – netgi giminišką bendrystę, kai vienas kitam siuntė ar skolino pinigų. „Kiekvienas kvitas – tai atskira istorija, – neneigė Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas istorikas Julius Kanarskas. – Prieškariu Lietuvoje nebuvo taip gūdu, kaip gali atrodyti šiuolaikiniam žmogui: veikė paštas su visomis savo funkcijomis, gyventojai valstybei kasmet mokėdavo žemės mokestį, mokesčius savivaldybei ir netgi – priešgaisrinei tarnybai išlaikyti. Šunys, ir tie, buvo visi suregistruoti – bendra tvarka visoje Lietuvoje įsigaliojo nuo 1918-ųjų“. Įstatymo buvo reglamentuota netgi skiepai: 1917 m. skiepų prieš rauples kvitą „čiepženklą“ žymėjo nuoroda, kad „reikia gerai pakavuoti“ – skiepijimą nuo šios ligos organizavo krašto okupacinė vokiečių valdžia, o neturint pažymėjimo, kad esi skiepytas, tekdavo mokėti baudą, nustatytą apskrities viršininko. Įvairūs kvitai liudija, jog per I ir II pasaulinius karus ar po jų žmones spaudė įvairios prievolės: štai vieno kvito, 1943 m. rugsėjo 11 d. surašyto lietuvių–vokiečių kalbomis, istorija: rūdaitiškis ūkininkas, atlikdamas „karo meto natūralinę duoklę“ 1943/44 metams, į Plungės Lietūkio supirkimo vietą privalėjo pristatyti 403 kg rugių, 62 kg miežių, 310 kg pašarinių grūdų, 16 kg ankštinių, 651 kg bulvių ir 186 kg šiaudų. Tame pačiame nurodyme surašyta, kokiomis dalimis ir iki kokios datos tai privaloma padaryti. „Kas nepristato arba ne laiku pristato, bus griežtai baudžiamas, kaip nusižengęs karo ūkio nuostatams“, – ūkininkai būdavo perspėjami Rytų krašto Reichskomisaro potvarkiu. Be karinės valdžios leidimo žmogus savavališkai negalėjo susimalti grūdų savo reikmėms – į malūną, kaip liudija 1943 m. kovo mėn. „Malimo leidimas duoniniams grūdams permalti“, 4 asmenų šeimai laikotarpiu nuo 1942 m. rugsėjo iki 1943 m. rugsėjo buvo leista susimalti 140 kg kviečių. Galiojo kortelės ir prekėms pirkti: štai vienai gyventojai 1942 m. leista pirkti 5 kg vinių, o 35 metų namų šeimininkei leista įsigyti 1 porą išeiginių batelių. „Apsaugos pažymėjimas kumelingai kumelei“ 1947 m. gruodį Vilimiškių k. gyventojo turimą kumelę išgelbėjo nuo darbo kolūkyje. „Prievolės gyventojams buvo itin griežtos, o jeigu nėjai dirbti į kolūkį – jas dvigubindavo. Vokiečių okupacijos laikais prievolių neįvykdžius grėsė Dimitravo koncentracijos stovykla. Ūkininkų gyvenimas priklausė nuo gamtos, todėl kituomet tos prievolės buvo neįmanomos, – pastebėjo J. Kanarskas, akcentuodamas, kad vokiečių laikais viskas buvo labai normuota ir griežta. – Jeigu ūkininkas važiuodavo grūdų susimalti neturėdamas leidimo, tuos grūdus konfiskuodavo. Iš esmės, kokia valdžia bebūtų – okupantų ar sava – mokesčius mokėti reikėjo, turtas būdavo suregistruojamas, mokesčiai išreikalaujami. Kretingos muziejuje turime kvitą apie žemės mokestį, kurį privalėjo sumokėti grafas Aleksandras Tiškevičius – šis kvitas turi žymą „sumokėta per policiją“. Be to, ką kvitai pasakoja apie žmonių gyvenimus, jie atspindi ir tipografijos, ir valstybės istoriją – juk patys pirmieji dokumentai ir yra susiję būtent su valstybės struktūros formavimusi. „Valstybiniai užsakymai daugiausia būdavo patikėti Kauno „Spindulio“ bendrovei. Kretingoje veikė „Inkaras“ – Butkų Juzės spaustuvė, kuri irgi spausdindavo kvitus“, – priminė muziejininkas, atkreipęs dėmesį, jog kvitai būdavo pildomi rašant plunksna tušu arba rašalu, valsčiuose dažniausiai – cheminiu pieštuku.
|
|
