Kur surandate žiemos pramogų?

– Aš jų nė neieškau, nes iš principo nemėgstu žiemos, todėl neinu nei čiuožinėti, nei slidinėti. Mieliau skaitau knygą namuose prie židinio, kad šilčiau būtų. Draugai taip pat žiemiškai nepramogauja – gal jau amžius nebe tas. Manau, kad žiemą smagiausia vaikams, o jaunimas jau kitaip laisvalaikį leidžia – dažniau prie kompiuterių negu lauke.

– Keliaujame ant ledo, rogutes išsitraukėme, čiuožynes, pačiūžas nusipirkome. Tokį suaktyvėjimą padiktavo pati gamta – juk pastaraisiais metais sniego nebuvo. Kaip ir kiti kretingiškiai, su vaiku čiuožinėti traukiame ant vienuolyno tvenkinio. Vieta patogi, sniegas nuvalytas, muzika skamba, žmonių daug. Tai ir sportas, ir puiki pramoga, tereikia tinkamos aprangos ir geros nuotaikos.

– Man čiuožinėti jau praėjo laikas. O vaikystėje, jaunystėje viduryje užšalusio tvenkinio įtaisydavome kuolą, prie jo pritvirtindavome ilgą kartį, jos gale – roges. Vienas sukdavo, kitas ant rogių lėkdavo. Smagu neišpasakytai. Pačiūžas irgi patys pasidarydavome iš kibiro lanko ir medžio. Nuo kalvų irgi lėkdavome su savo gamybos medinėmis rogėmis, juk anuomet, karo metais, nieko pirkti nebūdavo.

– Aš – iš Klaipėdos, bet ir ten žiemiškai papramogauti nelabai yra kur, todėl slidinėti vykstame į Latviją. O čiuožinėti ledu nemoku, todėl man tai neaktualu. Mano galva, čiuožyklos, slidinėjimo trasos turėtų būti ir valdžios, ir vietos bendruomenės rūpestis. Iniciatyvą turi rodyti ir patys žmonės, garsiai išsakydami savo poreikius.