|
|
|
Žiemos pramogų – tik ant lėkštutės?
Paspaudus šaltukui ir gausiai pasnigus žiemos pramogos didžiuosiuose Lietuvos miestuose išgyvena tikrą renesansą. Judesys ant užšalusių tvenkinių ir apsnigtų kalvų juntamas ir pas mus, tačiau prie šiltų žiemų įpratę Kretingos rajono žmonės primiršę net tik žiemos sporto tradicijas, bet ir tai, kad dėl savo malonumo reikia šiek tiek paplušėti. Apie žiemos pramogas Kretingos miestui tarsi iš naujo priminė prieš porą savaičių per 200 kretingiškių pačiuožinėti ant Kretingos vienuolyno tvenkinio sukvietusios asociacijos „Apskritasis stalas“ atstovai. Ledą nuvalę, muziką ir apšvietimą savomis pastangomis susiorganizavę jaunuoliai tikino pasigedę Savivaldybės palaikymo ir netrukus į rajono valdžią kreipėsi su pasiūlymu prisidėti. „Užtektų, kad Savivaldybė prisidėtų nuvalydama sniegą ir parūpindama aparatūrą muzikai, o mes užsiimtume informacijos sklaida“, – tikino asociacijos prezidentė Brigita Barkauskaitė. Tačiau Kretingos miesto seniūnijos seniūno Stanislovo Juknevičiaus žodžiais, energingųjų organizacijų atstovai ir miestiečiai taip pat turėtų nepabijoti į rankas paimti sniego kastuvų. „Ledo aikštelė ant vienuolyno tvenkinio nėra kažkas naujo. Jau kelerius metus nuvalome sniegą, kiek galime. Įrengėme papildomą apšvietimą, parūpinome rozetę, kad būtų galima ledą lieti, pastatėme biotualetą, kuris tarnaus ir čiuožinėjantiems, ir lankantiems kapines“, – vardijo seniūnas. Anot jo, vienas didžiausių žiemos pramogų entuziastų, Kretingos miesto seniūnijos sporto organizatorius Raimundas Puškorius kartu su komunalininkais ant vienuolyno tvenkinio jau ir šiemet neblogai padirbėjo. „O jei jaunimas sugeba sutraukti 300 žmonių, tai vien žaidimo forma visi drauge galėtų ledą nuvalyti. Ir sveika, ir malonu. Komunalininkų technikai ant ledo pavojinga važiuoti, reikia rankų darbo, o jis, kaip matote, dabar kur kas svarbesnis kitose miesto vietose“, – kalbėjo S. Juknevičius.
Žmonės palepę Ledo ritulio varžybas kasmet organizuojantis R. Puškorius vienuolyno tvenkinio ledu rūpinasi jau kelerius metus. Šiemet taip pat gelbstint miesto seniūnijai ir komunalininkams vis nuvalo ledą, vandeniu užpildė išaižėjimus, užkalė bortelius, kaskart suorganizuoja ir vartus žaidžiantiems ledo ritulį. „Vienintelė problema, kad talkos mažoka. Kita vertus, tie, kurie žaidžia, turėtų daugiau dėl savo ledo ir pasistengti, – įsitikinęs R. Puškorius. – Prieš porą dienų mačiau, kaip brolis Paulius su mokiniais ledą valė – juk ne vien ledo ritulį ant jo žmonės žaidžia, bet ir čiuožinėja.“ Raimundo žodžiais, žmonės dabar kiek palepę – jei paruoši ledą, nuvalai, tuoj pat susirenka ir žaidžia, bet tereikia, kad užsnigtų, ir nebematyti nė vieno talkininko. „Aš neiškenčiu nežaidęs, todėl pats iniciatyvą visada rodžiau, o iš jos, žiūrėk, kažkas ir pavyksta. Čiuožia, sportuoja ir mano vaikai bei anūkai. Pamenu, anksčiau prie pirties ledą nuvalydavau, prieidavo galybė žmonių. Bet kai savais reikalais užsiėmęs sniego nenukasdavau, dingdavo ir pramogautojai. Net piktumas kartais suimdavo. Senais laikais žmonės nusivalydavo net kelias ledo aikšteles, o dabar jiems visko reikia gatavo“, – kalbėjo R. Puškorius. Anot sporto organizatoriaus, prieš kelerius metus su rajono valdžia kalbėta apie tai, kad puikia ledo aikšte galėtų virsti vasaros estrada, vienintelis minusas – beveik metrą siekiantis nuolydis vienoje pusėje. Vadinasi, prireiktų daug vandens ledui išlyginti: „Jeigu estradą rekonstruotų, vieta būtų ideali. Žmonės turėtų kur atsisėsti, pačiūžas apsiauti ir apšvietimas yra.“ Laukia, kol valdžia padarys Nuvalytus tvenkinius, penkias ar šešias aikšteles, kuriose galėjo žaisti, savo vaikystės Kretingoje prisimena dar vienas žiemos sporto entuziastas, Savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Nikolajus Gnedojus. Pasak jo, niekas vaikų per prievartą ant ledo nevarė, – patys norėdavo, patys pasidarydavo. Ir dabar kretingiškiams reikia daugiau aktyvumo. „Juk tai, ką darome, turėtų būti savo malonumui, o ne pagyroms. Kartais kyla klausimas, kam tos visuomeninės organizacijos? Negi tik tam, kad pasakytų kitiems, ką reikia padaryti. Juk sporto žmonės ledą valėsi dar iki tokių organizacijų atsiradimo, – kalbėjo N. Gnedojus. – Savo vaikus turėtų mokyti ir tėvai – ne tik ateiti pačiuožinėti, bet ir ledą nusivalyti. Geriausias pavyzdys yra Raimundas – vos tik ledas užsąla, jau ir žaidžia. Pasakysiu taip: kas netingi, tas ant ledo užlipa, tereikia pirštus pajudinti. O Raimundas dar ir valytuvus naudoti palieka.“ Kitas niuansas, pasak N. Gnedojaus, – lietuviški orai, kurie dažnai nuvilia. Dėl šios priežasties anksčiau populiarūs snaigės žygiai, net 10 kilometrų slidinėjimo trasos, kurias pats su bendraminčiais ir pravažinėdavo, užmarštin nuėjo natūraliai. Šią žiemą prie savo namų slidžių trasą įsirengęs N. Gnedojus svarstė, gal reikėtų jas atnaujinti ir miestiečiams, bet prognozės negailestingos – jau kitą savaitę pranašaujamas lietus. „Todėl neaišku, ar Lietuvoje pasiteisintų ir profesionalios, specialia technika kuriamos slidinėjimo trasos su apšvietimu, populiarios Latvijoje ar Estijoje, – sakė N. Gnedojus. – Vis dėlto viskas priklauso nuo žmonių. Puikiausias pavyzdys – Utrių kalnas netoli Baublių kaimyniniame Klaipėdos rajone. Bendruomenė parašė projektą, įsirengė trasą ir jiems nereikėjo jokios valdžios. Mes esame įpratę laukti, kol valdžia padarys. Tai, matyt, likę iš tarybinių laikų.“ Pakanka tiek, kiek yra Rajono seniūnijų seniūnai tikino, kad kaimuose ir gyvenvietėse žmonės žiema džiaugiasi, tačiau tik tol, kol keliai pravažiuojami, ir pirmiausia naudojasi natūralios gamtos teikiamais malonumais: čiuožinėja ant tvenkinių, rogutėmis leidžiasi nuo kalvų apylinkėse. Anot Darbėnų seniūno Alvydo Poškio, kol kas darbėniškių poreikius patenkina greta miestelio esantis tvenkinys – vaikai mielai ant jo čiuožinėja, patys, padedami tėvų, nusikasa sniegą. „Kadangi vaikai maži, kai tik turime laiko, čiumpame rogutes ir lekiame į lauką – kur į mišką pasivažinėti ar ant kalniuko, – sakė A. Poškys. – O štai slidinėjimo entuziastų šią žiemą dar nemačiau.“ Miestelio centre stūksantis tvenkinys – pagrindinė rūdaitiškių žiemos pramogų vieta. Pasak seniūnaitės Gražinos Katkuvienės, ant tvenkinio čiuožinėja ir vietiniai, ir iš miesto atvažiavę: „Apšvietimo mums pakanka nuo gatvės, o prie buvusios pirtelės yra ir kalniukų, nuo kurių su rogutėmis nusileidi tiesiai ant tvenkinio ledo.“ Neatsilieka ir vydmantiškiai. Anot Kretingos rajono kultūros centro Vydmantų skyriaus vedėjos Jolantos Japertienės, žmonės šiemet suskubo apsirūpinti pačiūžomis ir čiuožinėja visur, kur tik randa vandens telkinį. „Noras išsipilti savo ledą labai priklausomas nuo galimybių. Vydmantuose ne tiek daug viešųjų erdvių, kuriose būtų galima įrengti čiuožyklą“, – svarstė J. Japertienė. Kartenos seniūnės Gintarės Padvaiskienės žodžiais, vietiniai vaikai pamėgę mokyklos kalną, kalveles prie senkelio, o pačiūžomis raižo žvyrduobę ar į pievas išsiliejusios Minijos ledą: „Trūksta tik slidinėjimo trasos, bet kadangi esame regioniniame parke, negalime šios idėjos įgyvendinti.“ O štai Žalgirio seniūnijoje, nors tinkamų kalniukų ir būtų, nuo jų besileidžiančių, seniūno Broniaus Talmonto teigimu, – nesimato. Pasak jo, norintys rimčiau paslidinėti skuba ant Utrių kalno. Didesnio masto žiemos projektų kol kas nėra ir Kretingos seniūnijoje, todėl seniūno Antano Gedmino žodžiais, „Malūnų kaimas“ Žibininkuose – bene vienintelis, siūlantis žiemišką pramogą. Imbarės seniūno Antano Turauskio nuomone, šiais laikais žmonėms tiesiog per šalta ir per tingu žiemos smagumais mėgautis: „Juk reikia patiems sniegą nusivalyti, o kur rasi geriau, kaip šiltai namie prie kompiuterio. Žiema labiau džiaugiasi žvejai, poledinei žūklei daugiausia važiuojantys į Klaipėdą.“
|
|
