|
|
|
Autografai – girių poetui
„Girių poetui ir Lietuvos medžių broliui. Lietuvos girių gydytojui ir karaliui. Jaunų dienų ir miško draugui“, – tokius Justino Marcinkevičiaus, Alberto Laurinčiuko, Gedimino Isoko bei kitų kūrėjų jam dedikuotus įrašus knygose vartė ilgametis Šventosios girininkas Kretingos rajono Garbės pilietis bei knygų mylėtojas 83-jų Rimantas Kviklys.
Senovinių knygų lobiai Apšarmojusių medžių koridoriais kelias atvedė į Šventosios miškų gilumoje įsikūrusį atokų Kalgraužių kaimą, kur vienoje iš sodybų sukaupti neįkainojami knygų turtai. Tai – asmeninė R. Kviklio biblioteka, kurioje – tūkstančiai knygų, albumų, žodynų bei kitokių leidinių. Ant senovinės etažerės sudėti ypatingi leidiniai – prieškario ir dar ankstesnės Lietuvos istorijos atspindžiai: 1924 m. išleistas „Vilniaus kalendorius“, 1910 m. – savaitinis laikraštis „Vienybė“, 1938 m. – „Aritmetikos uždavinynas“ ir daugybė kitų. O pats seniausias leidinys – 1846 m. išspausdintas „Metų skaitlius“, kurį R. Kviklys vadina savotiška enciklopedija. „Kad jūs žinotumėt, kiek ten visokių žinių – vartant jį, tuometinė Lietuva – tarsi ant delno: tam pačiam leidiny pasakojama ir apie žemaičių dievus bei pusdievius, ir Jėzaus Kristaus istorija, elgesio kultūros pamokymai, patarimai apie gyvulių gydymą, senovinės žydų šventės. O „Aritmetikos uždavinyne“, skirtame pradžios mokyklos III klasės mokiniams, pateikiamos užduotys iš realaus gyvenimo: vaikai skaičiuodavo, kiek Klaipėdos krašte ūkių, kiek gyventojų Lietuvos miestuose, kiek ūkininkas išaugina braškių ir panašiai“, – kalbėjo R. Kviklys. Visus senovinius leidinius, jis tvirtino, įsigijęs dar jaunystėje: „Ganydavausi antikvariate, kur atžalos sunešdavo knygas iš tėvų prieškario bibliotekų“, – atviravo pašnekovas. Pirmąsias knygas dovanojo rašytojai Kauno prieškario inteligentų pedagogų Antaninos ir Mečislovo Kviklių šeimoje, kurioje dar augo vyresnė sesuo Danguolė ir jaunesnis brolis Stasys, gimęs, Rimantas prisipažino, nė pats nežinąs, kaip išmokęs skaityti. „Skaičiau būdamas vos penkerių. Atsimenu tėvo, Pradžios mokyklos departamento direktoriaus, vėliau – Seimo nario ir Tautininkų sąjungos generalinio sekretoriaus, kabinete buvus „Aušrą“ – vartydavau ją ir dėliodavau raides, žodžius“, – prisiminė girininkas. Pirmąsias knygas – tai buvo Petro Cvirkos „Kupriukas muzikantas“ ir Kazio Binkio „Kiškių sukilimas“ – jam padovanojo patys rašytojai, lankydavęsi jų namuose, Kaune, sykiu su kitais to meto rašytojais, kultūros ir švietimo veikėjais. „Po 1941 m. idilė baigėsi: birželį tėvą areštavo, ištrėmė ir sušaudė, bet apie tai mums pranešė tik po 50 metų. O mamą su mumis, 3 vaikais, ištrėmė į Altajų. Buvau 9-erių, prisimenu, spėjau pasiimti tik elementorių „Saulutė“, galvojau – Stasiukui reiks mokytis, ir knygelę „Gaidelio kelionės“. Vietinis aktyvistas išplėšė jas iš rankų ir nusviedė, o rusų kareivis pakėlė su „štyku“, nubraukė ir padavė man atgal“, – atviravo pašnekovas. Lietuvybės šviesuliai – motinos Į praeities apmąstymus paniręs R. Kviklys sakė lenkiąs galvas prieš moteris, motinas, kurios sugebėjo ištverti tą sunkmetį ir vaikus išugdyti: „Jos pačios mums buvo mokytojomis – mokė rašyti ir skaityti lietuviškai. Namie šnekėdavom tik lietuviškai, nė vienas taip ir neišmokom rusiškai keiktis. Mamos mums skiepijo: tu – lietuvis, ir visur privalai pirmauti“,– lietuvybės svarbą tremtyje pabrėžė R. Kviklys. Iš tremties jų šeima 1947 m. pasiryžo bėgti. „Prisimenu, Kauno geležinkelio stotyje visi pabučiavome žemę. Bet po metų prasidėjo gaudynės: mama slapstėsi su mergautine pavarde, o aš įkliuvau netyčia. Sykį bėdojančiam eiguliui leptelėjau, ką patyrėme tremtyje, ir to pakako – vėl buvau ištremtas į Irkutską, kur prabuvau ligi Stalino mirties“. Didelės įtakos savo asmeniniu pavyzdžiu jam turėjęs į JAV emigravęs lietuvybės puoselėtojas dėdė Bronius Kviklys, užatlantėje išleidęs 4 tomų enciklopediją „Mūsų Lietuva“ bei 8 tomų leidinį „Lietuvos bažnyčios“. Miško ir knygos tandemas Į miškininkystę, pašnekovas sakė, palinkęs pagal savo senelį Nikodemą bei uošvį – šiedu labai mylėję žemę, augalus, turėjo įveisę sodus. Galbūt todėl taip pamėgęs ir lietuvių autorius, kūrusius odes lietuviškam kaimui ir jo žmonėms: Kristijoną Donelaitį, Vaižgantą, Juozą Baltušį, dar – Balį Sruogą ir Vytautą Petkevičių. R. Kviklys didžiausia kvailyste laiko kai kurių sovietmečio autorių nuvertinimą šiandieną: „Juk tai – istorija, autoriai ją ir atspindi. Laikai keičiasi, o tikrieji talentai lieka, ir nežinia, kaip jie bus vertinami po kurio laiko“, – pašnekovas sakė, kad sovietmečiu beverčių knygų nė nepirkęs. Knygų mylėtojas įsitikinęs, kad joks internetas ar televizija šiandieną nepakeis tiesioginio ryšio su knyga: „Pamatyti gali, bet nebesužadinama vaizduotė. Man labai gaila tų vaikų, kuriems tėvai neskaito pasakų ir neskatina jų kūrybiškumo“. --------------- Paprašytas išrinkti 5 svarbiausias knygas, formavusias jo asmenybę, Rimantas Kviklys iš pradžių tai pavadinęs chuliganišku poelgiu, prisipažino, jog po ilgo mąstymo jam tai pavykę padaryti. 1. Juozas Tumas Vaižgantas „Pragiedruliai“ – „Nuostabus lietuviško kaimo ištakų, jo dvasios atspindys“ (R. Kviklys). 2. Džonas Golsvortis „Forsaitų saga“ – „Anglijos istorija – lyg ant delno“. 3. Čarlzas Dikensas „Pomirtiniai Pikviko klubo užrašai“ – „Sužavėjo tikras geras angliškas humoras“. 4. Kristijonas Donelaitis „Metai“ – „Vis paskaitau ir ligi šiol atrandu įdomių dalykų“. 5. Jaroslavas Hašekas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ – „Per herojaus požiūrį gerai suprantamas imperinis idiotizmas“.
|
|
