Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nuo rytmečio rūkų iki emocingų portretų

  • Viktorija VAŠKYTĖ
  • Smiltys
  • 2016-01-15

Praėję metai septyniolikmetei Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos mokinei Emilijai Korsakaitei atnešė tris laimėjimus konkursuose, visą eilę fotosesijų, o tuo pačiu – ir padrąsinimą, kad išmaniųjų telefonų ir asmenukių eroje fotoaparatas jos rankose vis dar gali kurti stebuklus.

„Kol kas man įdomiausia – fotografuoti žmogų. Natiurmortuose ir peizažuose – per mažai veiksmo“, – teigė Emilija Korsakaitė.

Rudenį E. Korsakaitė triumfavo Kretingos rajono jaunimo nevyriausybinių organizacijų asociacijos „Apskritasis stalas“ skelbtame fotografijų konkurse, beveik tuo pat metu jos, kaip vienos iš konkurso „Čiurlionis įkvepia atrasti“ finalininkių, darbai eksponuoti šalia Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune. Gruodį iš Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės Lietuvos neformaliojo švietimo centre Vilniuje Emilija atsiėmė dar vieną diplomą, liudijantį sėkmę fotografijų konkurse ,,Etninės kultūros paveldas ir gamta fotografijoje”.

„Žmonės man dažnai sako, kad yra nefotogeniški. Aš šiuo klausimu neperkalbama – fotogeniški yra visi be išimties. Fotografo darbas – atskleisti unikalų kiekvieno grožį“, – įsitikinusi E. Korsakaitė.

Nenustoja tobulėti

Vos ketverius metus fotografuojanti mergina tikino, kad viskas prasidėjo nuo dovanos, kurią kartą gavo jos mama. „Aš tiesiog negalėjau atsitraukti nuo naujojo fotoaparato. Nuolat prašydavau mamos jį paskolinti, visose kelionėse nepaleisdavau jo iš rankų, – prisiminė gimnazistė. – Mama tai pastebėjo, ir kadangi turėjo šiek tiek fotografijos žinių, mane vis pamokydavo.“

Emilija skaitė straipsnius, mokėsi iš vaizdo įrašų internete, dalyvavo įvairiuose kursuose ir mokymuose, kurie savamokslei leido įtvirtinti pagrindus ir pagilinti žinias. Akiratį gerokai praplėtė ir fotofestivalis sostinėje, praturtinęs paskaitomis ir pažintimi su daugybe fotografijos menu sergančių žmonių. Ir dabar mergina stengiasi neatsilikti nuo pasaulinių fotografijos tendencijų, lankosi specialiuose tinklalapiuose, kuriuose dalijasi ir savo nuo traukomis – tam, kad sulauktų vertingos kritikos.

„Kurti ir dalyvauti konkursuose mane nuolat skatina ir mokytoja Janina Šidlauskienė, gimnazijoje kuruojanti fotografijos būrelį“, – teigė E. Korsakaitė.

Mažais žingsneliais

Pradėjusi nuo ankstyvų fotosesijų vasaros rytais ir rūkuose paskendusių saulėtekių fiksavimo, pamažu E. Korsakaitė perėjo prie žmonių portretų ir emocijų gaudymo.

„Iš pradžių buvo nedrąsu fotografuoti svetimus, todėl pradėjau nuo draugių. Taip ratas įsisuko. Draugės ėmė mane rekomenduoti savo pažįstamiems ir netrukus mano galvoje jau virė klausimas – o kodėl nepabandžius tuo užsiimti rimčiau?“ – kalbėjo Emilija.

Socialiniame tinkle „Facebook“ įkurtas merginos puslapis „Emilija Korsakaitė Photography“ greitai sulaukė teigiamų atsiliepimų, o buvę klientai jaunąją kūrėją dosniai rekomendavo savo draugams.

„Man tai sukėlė didžiulę nuostabą ir tuo pačiu paskatino dar rimčiau užsiimti fotografija ir dar labiau stengtis“, – atviravo gimnazistė, praėjusią vasarą vadinanti pirmuoju rimto darbo sezonu, kai užsakymai vijo vienas kitą, o fotografuoti tekdavo kone kasdien.

Kadras iš serijos „Istorija debesyse“ (viršuje) kretingiškei sėkmę atnešė dviejuose konkursuose, o šiuo metu mergina pamažu žengia ir į studijinės fotografijos sferą.

Būti savu žmogumi

Fotografuoti krikštynas Emilijai – vienas smagumas: „Lakstai paskui vaikus, gaudai emocijas, o mažųjų jos – pačios tikriausios. Jie tebeturi natūralią nuostabą, nesistengia dėl nuotraukos atrodyti gražiai, jie tiesiog gerai leidžia laiką, o tu stengiesi tai įamžinti.“

Milijono vertos ir žmonių reakcijos, kai jie pamato nuotraukas. Anot E. Korsakaitės, dažnai tėvai skambina ir džiūgauja, kad to, kas nufotografuota, realybėje net nepastebėjo.

„Tas grįžtamasis ryšys, kurį jaučiu, yra labai malonus. Pernai Kretingoje fotografavau vienos šeimos santuokos atnaujinimo šventę, o per Kalėdos sulaukiau jų skambučio ir sveikinimų. Didelis dalykas šitaip įsirėžti žmogui į atmintį. Bet toks ir yra fotografo tikslas – išsaugoti prisiminimus“, – teigė Emilija, dideliu įvertinimu vadinanti ir tuos kartus, kai šeima pasikviečia kartu krikštyti antrą savo atžalą.

Pasak E. Korsakaitės, fotografui sunkiausia – pačioje pradžioje, kai tik susitinka visiškai nepažįstamą žmogų ir per trumpą laiką privalo įrodyti, kad yra vertas pasitikėjimo: „Žmogus turi nebijoti, nesislėpti nuo tavęs, todėl privalai būti be galo draugiškas ir paslaugus. Turi tapti artimas per tas kelias valandas, kurias su jais praleidi.“

Tarp rizikos ir atsakomybės

Nemažą dalį merginos kūryboje užima ir asmeninės fotosesijos, leidžiančios išsiskleisti fantazijai: „Ieškodama modelių, nesirenku ,,standartinio“ grožio. Man įdomiau, kai mergina turi kažką nematyto, išskirtinio, ryškaus.“

Žmogaus emocijų bei gamtos ir žmogaus suderinamumo temas fotosesijose dažniausiai gvildenanti kūrėja iki šiol mėgsta ryto metą, kuris leidžia įdomiau įamžinti tiek modelį, tiek jį supančią aplinką. Emilijai labai įdomi ir neseniai išbandyta studijinės fotografijos sritis, tačiau atsakingiausiu ir rizikingiausiu darbu ji vadina vestuvių fotografavimą. „Asmeninę fotosesiją galima ir pakartoti, o vestuvės – viena svarbiausių dienų žmogaus gyvenime, ir jis nori įsiminti tą dieną, todėl fotografas turi gerai padirbėti, – kalbėjo mergina.– Visada jaudiniesi, kad neištiktų nesėkmė svarbiausiais momentais, juk pirmo bučinio ar žiedo užmovimo momento nepakartosi.“

Fotografus Imantą Boiko, Neringą Rekašiūtę bei Moniką Penkūkū savo autoritetais vadinanti Emilija tikisi, kad fotografija jos gyvenime išliks ilgam, nors dar nežino, ar su ja sies studijas ir tolimesnę ateitį: „Žinau tik tiek, kad norėčiau likti kūrybos lauke – įdomu būtų studijuoti kūrybines industrijas ar reklamą, o gal – ir fotografiją.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas