– Manau, kad reikėtų, nes pirmaujame pagal išgeriamo alkoholio kiekį. Kažkaip reikia spręsti šią problemą, kad nebebūtų tiek daug savižudybių, avarijų, buitinių konfliktų. Žinoma, pirmiausia pats žmogus turėtų sugebėti pasirūpinti savimi – susigriebti, kol nevėlu. O jei jau to nesugeba, situaciją į savo rankas turėtų perimti ir gydymą finansuoti valstybė.
Donata Maksvytytė:
– Priverstinis gydymas pirmiausia yra siekis pasirūpinti sergančio žmogaus sveikata. O jei žmogus nežino, kaip su savo sveikata elgtis, kažkas turėtų jam parodyti. Priemonių būtina imtis, kai jis kelia grėsmę savo ar kitų žmonių gyvybėms ar saugumui. Net jei tokių žmonių neturime savo aplinkoje, vieną dieną girtas nepažįstamasis gali užpulti gatvėje. Tai yra visuomenės problema, todėl visa visuomenė, valstybė ją turi ir spręsti.
Girėnas Kalnėnas:
– Reikėtų, juk matote, kas dedasi Lietuvoje ir pasaulyje. Jeigu žmogus nuolat papuola į policijos akiratį dėl nusikaltimų, padarytų išgėrus, atsakingos institucijos sprendimą turėtų priimti, o paskutinį žodį turėtų tarti daktarai. Nepritariu tam, kad alkoholikų gydymas gultų ant visų mokesčių mokėtojų pečių. Tegu gydosi iš savo lėšų. O jeigu jie tam neturi pinigų, tegu ir negeria.
Rūta Jurgutienė:
– Iš savo skaudžios gyvenimiškos patirties galiu pasakyti, kad jokios naudos iš tokio gydymo nebuvo – sovietmečiu žmonės buvo prievarta varomi gydytis, vedė visus kaip avinus. Tik nebeliko žmogaus ir tiek, labai jaunas išėjo.
Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
