Per mirtį pažinti gyvenimą

Gyvuoju Pranciškonų brolijos simboliu Kretingos mieste tapęs 47-erių brolis Bernardas Belickas yra vienintelis dvasininkas, jau du dešimtmečius į amžino poilsio vietą palydintis mirusius kretingiškius. Saulėtais šio rudens potėpiais nuspalvintų Vėlinių išvakarėse brolis Bernardas pasidalijo mintimis apie gyvenimo ir mirties kultūrų sandūrą, pabrėždamas maldos už mirusiuosius svarbą.

Brolis Bernardas: „Vėlinės man – gera proga maldoje prisiminti tuos, kurie buvo mano gyvenimo kelyje: kuo jie man buvo svarbūs, kol gyveno Žemėje, ir ką gražaus iš jų galiu išmokti“.

Ypatingos kiekvienos laidotuvės

Brolis Bernardas šiandien nebeprisimena pirmųjų laidotuvių, kuriose jis meldėsi už mirusįjį ir guodė jo artimuosius.

„Tai buvo dar mano studijų laikais, 1994-aisiais: tuometinis Kretingos parapijos klebonas Mykolas Letkauskas, atliekant praktiką man patikėjo tarnystę laidojant, – sakė pranciškonas. – Taip ir likau jai ištikimas. Ši tarnystė yra tarsi mano paties dalis: laidodamas aš neprisiliečiu vien prie mirties, kaip gali atrodyti, bet per mirusiuosius veikiau – prie gyvų žmonių, jų istorijų. Ir taip kaskart vis stipriau pajaučiu savosios tarnystės svorį, o taip pat – ir dar didesnę atsakomybę už savo gyvenimą.“

Todėl, jis sakė, neskaičiuojąs, kiek kretingiškių maldomis palydėjęs anapus – šimtus, gal tūkstančius. „Kiekvienos laidotuvės man yra tarsi pirmos ir paskutinės,“ – prisipažino pašnekovas.

Jis neslėpė, kad nemažas išbandymas, kai tenka priimti niūrią realybę – pakelti artimųjų skausmą, liūdesį, o ir pačiam išgyventi, palydint pažįstamus mirusiuosius. „Atsinaujinu per maldą ir kūrybą, per tylą vaduojuosi iš vidinio skausmo ir vėl kopiu į kalną“, – kalbėjo poetinį žodį meistriškai įvaldęs brolis Bernardas.

Atgauti jėgas jam labai padeda malda į šventąjį Antaną ir išėjimas į gamtą. O šio rudens paletė, jis sakė, lyg dovaną jam atvėrė suvokimą apie itin spalvingą žmogaus gyvenimą, jo prasmę.

Ragina saugoti savo artimą

Šiandienos lėkime, samprotavo pašnekovas, labai daug – reklamos ir triukšmo, o susitikimo su Dievu per maldą ir gyvą žmogų vis mažėja: „Kad suprastum išeinančiojo tylų atodūsį, reikia pradėti nuo gyvenimo dinamikos – išmokti apkabinti, mylėti, atleisti. Vėlinės man primena, kaip labai turėtume saugoti savo artimą nuo išorinio pasaulio spaudimo – kai ištariame žodį, atliekame veiksmus. Ir maldoje meilę artimui turime perleisti per save.“

Iš susvetimėjimo brolis Bernardas ragino pereiti prie jautraus santykio su gyvaisiais: „Kiekvieno laukia kelionė į anapusinį pasaulį, todėl nelaukdami mirties turime susitaikyti, klaidas atitaisyti, skolas atiduoti.“

Brolis Bernardas pastebėjo, kad šiandieną per daug dėmesio skiriama mirusiųjų kultui ir laidotuvių pompastikai. Žmonės nebejaučia, kad jie tais ritualais mėgaujasi, stengdamiesi kuo labiau pasirodyti aplinkiniams. Taip pat dar daug pagoniškų prietarų: kai skuba nurišti mirusiojo kojas, kad šis, neva, laisvas eitų į dangų, karsto dangčiuose degina kryžiaus ženklus ir pan.

Mirusiajam reikia tik maldos

„Kalnai prabangių vainikų ir gėlių nepakeis santykio su mirusiuoju. Mirusiajam to nebereikia. Laidotuvės turi tapti paprastu ir šiltu artimo žmogaus prisiminimu. Tam padeda šv. Mišios, maldos ir santūrus artimųjų buvimas draugėje, o ne pompastiškos kalbos prie kapo duobės, lyg tuščia reklama, stengiantis susirinkusius įtikinti, kaip mylėjau išėjusįjį“, – įsitikinęs dvasininkas.

Dažnai geriausias veiksmas prisimenant mirusįjį, samprotavo brolis Bernardas, yra labdara – kai draugai, giminės paremia jo šeimą tuo, ko ji stokoja. „Turėtume tapti tikraisiais savanoriais, teikiančiais gyviesiems reikalingą pagalbą. Tiktai taip mokėsime įvertinti tuos, kurie išėjo“, – įsitikinęs B. Belickas.

Po Vėlinių į kapinių konteinerius suverčiama daugybė žvakių atliekų, kurie kenkia ekologijai – gyvųjų pasauliui. „Nereikėtų perdėta puošyba apsunkinti kapų – kaip padėkos ženklo mirusiajam užtenka vienos žvakės ar gėlės žiedo“, – būti saikingiems paragino brolis Bernardas.

• Rašyti komentarą (5)