|
|
|
Kapams – gyviesiems skirtos lėšos
Didžiosiose Kretingos miesto kapinėse palei Darbėnų kelią amžino poilsio atgulė per 750 žmonių, artimųjų užmirštų ar vienišų, per kelis dešimtmečius anapilin iškeliavusių iš Padvarių socialinės globos namų. Apie 150 itin senų kapaviečių šių namų administracija norėtų perduoti Savivaldybės žinion, nes teisiškai globos įstaigai nėra privaloma rūpintis savo globotiniu po jo mirties. Tačiau didžiumą kapų visgi prižiūri pati bendruomenė, nes miesto seniūnija kratosi šios naštos. Prižiūri tie, kas laidoja Prieš 55 metus atidarius kapines prie kelio į Darbėnus, Padvarių globotiniams pirmiausia buvo skirtas nedidelis plotas dešinėje pusėje nuo pagrindinio įėjimo. Šiandieną tą sklypą nuo tako skiria aukšta gyvatvorė, greta kurios pastatyti konteineriai. Žmonės tame plote sulaidoti eilėmis – jų yra 6 po 20 kapų, kurių antkapiai jau gerokai susmegę į žemę. Tik ant vieno–kito kapo pastatytas paminklas. Šiuose kapuose ir ilsisi palaikai tų žmonių, kurie palaidoti prieš daugiau kaip pusšimtį metų. Būtent šį plotą Padvarių socialinės globos namai ir norėtų perduoti tvarkyti Savivaldybei. „Prižiūrėjome kelis dešimtmečius, – kiek dar prižiūrėsime, nejaugi ligi100 metų?“ – retoriškai klausė Padvarių socialinės globos namų direktorė Rima Narmontienė. Ji tęsė mintį: „Matome, kad tų kapų be mūsų daugiau niekas nelanko, o iškeliavusiųjų pavardės likę tik pensionato sąrašuose. Bevardžiai kapai sudaro apie trečdalį visų šių kapų“. Tačiau miesto seniūnas Stanislovas Juknevičius įsitikinęs, kad kapavietes prižiūri tie, kas laidoja: „Išimčių nėra: į tas kapavietes laidojo Padvarių socialinės globos namai. Visi duomenys apie palaidotus žmones yra jų archyvuose, jie privalo jas ir prižiūrėti“, – sakė seniūnas. Po žvakę – ant užmirštųjų kapų Tose pat kapinėse, jų pakraščiuose – prie vandens bokšto ir palei upę – yra dar du atskiri plotai, skirti Padvarių globos namams. „Prie vandens bokšto yra per 250 kapaviečių, kurios jau taip pat užpildytos ir paliktos ramybės periodui, kuris truks 25 metus. Dabar laidosime plote prie upės, ant senųjų kapaviečių, atbuvusių savąjį ramybės metą, – teigė vadovė. – Kapinių priežiūrai įstaigos biudžete atskirai lėšų nėra numatyta, nes pagal globos normas visa veikla yra apibrėžiama ligi žmogaus išėjimo iš šio gyvenimo. Todėl kapus pagal išgales prižiūrime iš aplinkos tvarkymo lėšų.“ Anot R. Narmontienės, teisės aktuose nėra numatyta, kad globos namams privalu tvarkyti buvusių gyventojų kapus. O ir įvairių šalies globos įstaigų praktika – labai skirtinga: kai kurių bendruomenės rengia talkas ir tvarko kapus, kitų priežiūrą iškart po laidotuvių perima savivaldybės. „Tačiau mes jaučiame moralinę pareigą pasirūpinti tais, kurie niekam neberūpi. Pavasarį atvežame žemių, darbuotojos pačios savo namuose užaugina plotus gvazdikėlių, kitokių gėlių ir jomis užsodiname tą didžiulį plotą prie vandens bokšto bei upelio. Nepasakyčiau, kad tie kapai išpuoselėti, – tam neturime galimybių, tačiau yra nugrėbti ir nušienauti. Reguliariai rengiame kapinėse talkas su savo gyventojais“, – pasakojo Padvarių globos namų direktorė Rima Narmontienė. Prieš Vėlines tradiciškai Padvarių globos namų bendruomenė – darbuotojos su gyventojais – vyksta sutvarkyti savo kapinių plotus. O per Vėlines vėl atvyksta tam, kad ant kiekvieno kapo uždegtų po žvakę. „Uždegsime jų ir ant tų kapų, kuriuos norėtume perduoti Savivaldybei. Nupirkome per pusę tūkstančio žvakių. Ir tam išleidome pinigus, už kuriuos turėtume pasirūpinti gyvaisiais“, – sakė vadovė. Mažėja vienišų globotinių R. Narmontienė sakė, jog anksčiau savo jėgomis jie laidodavo gerokai daugiau vienišų asmenų. Tačiau pakitus įstaigos specifikai, kai buvo pradėta apgyvendinti jaunus žmones su psichine negalia, o vyresnio amžiaus – tik su sunkiomis negaliomis, sparčiai sumažėjo gyventojų, kuriuos tenka laidoti įstaigai. „Šiemet jau mirė 20 gyventojų, – o patys laidojome tik 7 iš jų. Tai – vieniši, giminių neturintys asmenys. Kitų laidotuvėmis pasirūpino mirusiųjų artimieji arba giminaičiai. Pastaraisiais metais vidutiniškai miršta apie 30 globotinių, didesnė jų dalis – ligoninėje“, – tvirtino R. Narmontienė. Mirštančiajam globos namuose suteikiamas privatumas, kad jis oriai iškeliautų iš šio pasaulio - pastatoma širma, jis slaugomas, pranešama artimiesiems. „Visgi žmogus pas mus miršta dažniausia netikėtai. Mirusiojo kūnas kelioms valandoms išnešamas į atskirą patalpą, kol jį išsiveža artimieji, o vienišus – laidojimo namų atstovai. Pastaruosius laidojame iš valstybės pinigų – laidojimo pašalpos bei pensijos. Šarvojimas trunka 2 val., – tiek laiko užtenka, kad globos namų gyventojai ir darbuotojai pasimelstų ir atsisveikintų su mirusiuoju“, – sakė R. Narmontienė. * Pirmieji Padvarių prieglaudos, veikusios nuo 1929 m. prie moterų vienuolyno, gyventojai buvo laidojami senosiose Kretingos miesto kapinėse. Ilgainiui jų kapai nunyko, ant viršaus užlaidojus kitus kretingiškius. Į didžiąsias kapines Padvarių prieglaudos gyventojai buvo pradėti vežti laidoti nuo 1961-ųjų, kai šios kapinės atsidarė.
|
|
