Ar žmoniška atsirinkti pabėgėlius?

– Pirmiausia – tai humanitarinės pagalbos klausimas. Reikia suprasti, ką išgyveno šie žmonės. Jeigu mes turime galimybę bent laikinai jiems padėti, kodėl gi ne. O tam tikros profesijos, kalbų mokėjimo reikalavimas – iš dalies politinis niuansas, susijęs su Europos sąjungos direktyvomis. Juk tam pabėgėliui, kuris nemokės jokios mums suprantamos kalbos, neturės profesijos, bus daug sunkiau integruotis. Šia prasme toks reikalavimas logiškas ir normalus.

– Klausimas keblus, nes rinkdamiesi tarsi imame taikyti dvigubus standartus. Norime krikščionių, sirų, išsilavinusių, šeimų. Bendrąja prasme tai – nežmoniška, bet ir suprantama. Tarp mūsų – didžiuliai kultūriniai, religiniai skirtumai. Kai kurie reikalavimai pagrįsti ir aktualūs, pavyzdžiui, kalba – mūsų šalyje nėra daug Rytų kalbų žinovų. Jeigu atsivešime bet ką, nesusitvarkysime – vis tiek ateis laikas, kai ši našta liks mums.

- Tai net neįmanoma. Juk ir patys lietuviai, kurie emigruoja į kitas šalis, tikrai ne visada yra profesionalai, išsilavinę, kalbantys keliomis kalbomis. Daugiausia tai – paprasčiausi darbininkai. Jeigu ES esame įsipareigoję priimti pabėgėlių, priimkime. Bus to darbo, vietos užteks – tik kad pabėgėliai nenori pas mus. Reikia pripažinti, kad ir mums patiems Lietuvoje sunku. Bet jei jau atsikraustys į kaimynystę, – reiks draugauti, ką padarysi.

– Nežmoniška. Visi turime teisę gyventi. Tačiau iš esmės esu prieš pabėgėlių įsikūrimą mūsų šalyje. Kiekviena tauta turi savo šalį ir joje geriausiai jaučiasi, o tai, kad pabėgėliams bus suteikiamos palankesnės sąlygos negu mums, yra nesąžininga. Juk mums butų niekas nedovanoja, išlaikymo neskiria. Netikiu ir pabėgėlių integracija. Manau, kad jie atvažiuos ir tiesiog naudosis padėtimi. Atskirti tuos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos, bus sunku.

Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS