Per augalą liečiantis žemę

Seno lietuviško posakio „Batsiuvys – be batų“ Justinui Jurkui neprikiši: kūlupėniškis ne tik sėkmingai užsiima dekoratyvine augalininkyste, bet ir meistriškai augalais gražina savo sodybą.

Pastatęs namą, užauginęs penkias atžalas ir kasdien sodindamas augalus Justinas Jurkus, atrodo, bus atskleidęs laimingo gyvenimo paslaptį.

Anot J. Jurkaus, dar kelios savaitės, ir sezonas baigsis, tačiau ir be važiavimų į turgų darbo bus apstu: parsigabenti durpių, kai kuriuos augalus susodinti, užšalus – ruošti inspektus.

„O kovą jau pradėsiu daigstyti savo augintinius į vazonus ir nešti į lauką, nesvarbu – lis ar snigs“, – sakė Justinas, kiekvieną pavasarį tarsi iš naujo išgyvenantis savo verslo pradžią.

Dirbęs ir zootechniku, ir sandėlio vedėju, tačiau nuo mažens mėgęs augalus, su dekoratyvine augalininkyste J. Jurkus susidraugavo netikėtai – vienai pažįstamai kartą papasakojus, kaip žmonės daugina augalus, pabandė: „Gal šimtą šakelių pasodinau ir pakišau po stiklainiais. Prigijo vos pora, bet to užteko, kad užsikabinčiau. Ir taip – jau tris dešimtmečius.“

Mėgsta tvarkingus augalus

Į Kretingą, tuomet – į Darbėnus bei Salantus, ir vėl į Kretingą – kiekvieną savaitę savo dekoratyvinius augalus po rajono turgavietes vėžinantis J. Jurkus siūlo tik savomis rankomis užaugintą produkciją.

Šiuo metu, anot kūlupėniškio, žmonės dažniausiai ieško tujų, graikinių riešutų, gerai perka šilauoges, spanguoles. „Turime ir įvairių rūšių aviečių – remontantinių, žemuoginių. Taip pat populiarių dekoratyvinių, koloninių augalų“, – medelyno turtus vardijo J. Jurkus, ir pats labiausiai mėgstąs tvarkingai augančius augalus – kanadines eglutes, koloninius kukmedžius.

Vedžiodamas po sodybą šeimininkas pasidžiaugė jau 17 metų auginama kalnine pušimi, kurią kasmet geni, ir žemaūge pušaite, gal 15-os rūšių smilgomis, išsiskiriančiomis lapų forma ir margumu.

„Kiekvienam augalui reikia ir meilės, ir kantrybės. Ji reikalinga, ką bedirbtum.

Net obuoliui nuskinti – juk jeigu nupurtysi, susimuš ir liks niekam tikęs“, – patirtimi dalijosi kūlupėniškis, prieš porą dešimtmečių nuo vaismedžių, kuriuos pats ir skiepydavo, auginimo perėjęs prie kitokių augalų.

Atvežtiniais nepasitiki

„Ne visi augalus perkantys žmonės apie juos išmano. Tie, kurie žino, nori Lietuvoje augintų, o nežinančiam tenka karčią tiesą sužinoti per asmeninę patirtį, kai po žiemos augalas nebeatsigauna. Tuomet jau ieško mūsiškų“, – sakė J. Jurkus. Pasak augintojo, nemaža dalis Lietuvoje parduodamų augalų – lenkiški: jie pigesni ir arčiau negu olandiški.

„Klimatas Lenkijoje ir pas mus – beveik toks pat, tačiau jei lietuviškas augalas dar tik leidžia pumpurus, o atvežtinis jau gerokai ūgtelėjęs, vadinasi, jis užaugintas dirbtinėmis sąlygomis – šildomuose šiltnamiuose. Tokie sunkiai ištveria mūsų žiemas“, – kalbėjo J. Jurkus.

Puoselėjant sodybos augalus, reikia ir žinių, ir laiko. Justinas prisipažino, kad ir jam kartais atsitinka taip, jog kokį šalčio bijantį augalą per tokią gausybę pamiršta įnešti į vidų.

„Žiemai reiktų pridengti hortenzijas, margalapę juką – nešti į rūsį, o štai žalioji juka nieko nebijo. Kanas reiktų išrauti ir parsinešti į vidų, lauke neperžiemoja ir agavos. Kuo daugiau augalų turi, tuo daugiau jiems reikia laiko“, – sakė J. Jurkus.

Jurkų kiemą puošianti septyniolikmetė kalninė pušis, kurią Justinas kasmet kruopščiai geni, dažnai sulaukia komplimentų iš svečių.

Kaip sode – taip ir šeimoje

Kita vertus, patys žmonės, pasak J. Jurkaus, neretai reikalauja atvežtinių, įdomesnių augalų. Su tuo susiduria apželdintojo profesiją pasirinkęs sūnus Egidijus, padedantis tėvams, jų augalus siūlantis besitvarkantiems sodybų aplinką, bet ūkio dar neperimantis.

„Aš pats dar žvalus ir pilnas jėgų“, – juokėsi Justinas, pasakodamas apie savo gausią šeimą.

Antrasis Jurkų sūnus Eugenijus pirmenybę teikia ne augalams, o mašinoms – Klaipėdoje studijuoja variklių diagnostiką. J. Jurkus su žmona Maryte užaugino ir tris dukteris. Vyriausioji Edita – floristė ir jau dviejų mergaičių – Mildos bei Gretos – mama, antroji dukra Vilija – kosmetologė, trečioji, Vidmantė – kineziterapeutė.

Visos atžalos, anot J. Jurkaus, gyvena Lietuvoje, ir niekuomet net nesvarstė galimybės išvykti į užsienį – jiems ir čia pavyksta išsilaikyti. O pastaraisiais metais tėvus džiugina ir vestuvėmis – vien šiemet Jurkai atšoko dvejas.

Į sodybą – autobusais

Nemažai dėmesio sulaukia ir Jurkų sodyba – puikavusis pirmojoje „Gražiausių Lietuvos sodybų ir sodų“ knygoje, ji veikia geriau negu bet koks reklaminis stendas.

„Savomis rankomis ją pasistačiau – meistras mūrijo, aš košę maišiau“, – pasakojo J. Jurkus, rodydamas raudonomis plytomis ūkinio pastato sienoje išdėliotą datą – 1983.

Pirmuosius augalus atsivežęs iš vieno senolio Mažeikiuose, Justinas ėmė pamažu gražinti savo aplinką.

„Nuvažiavęs pas senuką matydavau, kaip gražiai tvarkosi, o aš tuomet nieko doro neturėjau. Bet jis kartą man patapšnojo per petį ir pasakė – jeigu tankiai pas mane atvažiuosi, pas tave bus taip gražu, kaip ir pas mane, – prisiminė J. Jurkus, pripažindamas, kad taip šiandien ir yra – daugybę metų puoselėjama sodyba jau gal tuziną kartų pripažinta gražiausia rajone. – 1988 metais gavome pirmąjį įvertinimą, kitą – po metų, 2003-aisiais buvome pripažinti gražiausiais visoje apskrityje.“

Anot kūlupėniškio, neretai sodybos apžiūrėti užsukę žmonės kažką nusiperka, ir atvirkščiai – atvykę augalo, prašosi leidimo nusifotografuoti sodyboje. Atvyksta ir vestuvininkai, net ekskursijos, keliaujančios į Orvydų sodybą ar Mosėdį. O ir patys Jurkai turėdami laisvą minutę keliauja lankyti kitų gražiausių sodybų visoje Lietuvoje.

Tikisi sąžiningumo

Sodybą Justinas puoselėja drauge su žmona Maryte, kuri dar dirba Kūlupėnų mokykloje. Neseniai joje sukiojosi ir Justinas, rūpinęsis šios įstaigos aplinkos tvarkymu.

Vyras neslėpė, kad mokyklos kiemą ne kartą puošė savo užaugintais augalais, tujų ir kitokių sodmenų yra dovanojęs ir senelių namams: „Paprašė ir daviau. Man negaila – užauginau šias, užauginsiu ir kitas. Liūdina vienintelis dalykas – kai bendram gėriui dovanotą augalą pasisavina koks nedoras asmuo. Tada pagalvoji, ar apskritai verta kažką dovanoti, jei neaišku, kur galiausiai ta dovana nukeliauja. Pats nesu apgavęs nė vieno žmogaus, todėl ir iš kitų tikiuosi sąžiningumo.“

Justino žodžiais, ir jam pačiam iki šiol bene geriausia dovana ir didžiausias malonumas – per augalą prisiliesti prie žemės, todėl artimieji jais dažniausiai ir nudžiugina gimtadienio proga.

• Rašyti komentarą (1)