|
|
|
Pakrančių senbuviui Akmena – tarsi bičiulė
Matė namus išlekiant į orą Kretingiškis pasakojo, jog gimęs prieš pat Antrąjį pasaulinį karą vokiečiams priklausiusioje Klaipėdoje – pačiame jos centre, ties dabartiniu „Meridianu“ esančios „Būrų užeigos“ pastate. „Hitleriui pasirodžius, mūsų šeimą kartu su kitais lietuviais išdalijo ūkininkams, – patekome į Ylakius. Užėję rusai buvusius būrus suvarė atiminėti grūdų iš ūkininkų: tėvas pasakodavo gudravęs – maišus iš vieno aruodo permesdavęs į kitą. Prasidėjus karui, vokiečiai juos vedė šaudyti, bet tie patys ūkininkai, kuriems jis padėjo gudrumu, jį nuo mirties ir išgelbėjo“, – šeimos išgyvenimo karo verpetuose istoriją pasakojo J. A. Bendikas. Besibaigiant karui jo šeima sugrįžo į Kretingą – į savo tėvo Jokūbo tėviškę, seną trobą, stovėjusią palei Akmeną, kur Nidos gatvėje dabar įrengtas stadionas, o žiemą – ledo aikštė. „Atsimenu jau ir aš, kaip artėjo frontas: vokiečiai – Kretingalės pusėje, o rusai – prie stadiono. Pradėjo bombarduoti, ir nunešė pusę mūsų trobos: tą galą, kur buvome apsistoję mes, o kita dalis, kur gyveno tėvo sesuo Ieva Penelienė su vyru Jonu, liko sveika“, – įsimintinus vaizdus užfiksavo pašnekovas. Jis prisimena, kaip jo šeima traukėsi iš ugninio pragaro – kai į orą išlėkė trobos dalis, jo mama lauko virtuvėje virė muilą. Spėjusi jo prisikrauti į vežimėlį, pėsčiomis su keturiais vaikais patraukė į Rietavą pas gimines. Tėvas didžiąją dalį gyvenimo dirbęs prie geležinkelio, o jo motina Marija – senelių prieglaudos virtuvėje.
Akmena virsdavo ežeru J. A. Bendikas su meile ir pagarba prisimena mokyklos laikus: jo auklėtoju, matematikos ir fizinio lavinimo mokytoju, o taip pat – krepšinio treneriu buvęs Stasys Ruzgaila. Nuo 15 metų sakė nuėjęs dirbti paskui tėvą į geležinkelį, o po kariuomenės ligi pat pensijos dirbęs vairuotoju įvairiose įstaigose, tarp jų – greitosios pagalbos bei gaisrinės. Su žmona Adelija užaugino 4 vaikus, o prieš 2 metus tapo našliu. „Ne tik mano, bet ir šeimos gyvenimas prabėgo prie Akmenos: mačiau jos potvynius ir atoslūgius. Pats baisiausias potvynis buvo kilęs prieš 10 metų, kai užsėmė visą kiemą, rūsius, plaukiojo daiktai, teko ir automobilį pririšti“, – prisiminė vyras. Taip nusekusią Akmeną, kokia yra dabar, jam tekę matyti vaikystėje. „Bajoruose, netoli „Laisvės“ fabriko, buvo malūnas, kurio girnas suko užtvenktos upės vanduo. Tos užtvankos neberemontavo, upė ištvindavo taip, kad žiemą plaukdavo 10 m pločio 1 m storio ledo lytys. O kai pastatė Kurmaičių ir Tūbausių užtvankas, nuseko ir užžėlė Akmena,– upė pati beprisipildydavo tik per potvynius, – tokią Akmeną buvus prieš šešis dešimtmečius prisiminė J. A. Bendikas. – Per savaitę malūnas upę visai nusekindavo, tačiau sekmadieniais uždarydavo užtvankų sklendes, ir upė vėl priplūsdavo vandens. Tuomet Akmena ties žydkapiu tapdavo miesto poilsio vieta – upe, lyg ežeru, plaukiodavome didelėmis valtimis, kurių Kretingoje teturėjo vos penkios šeimos.“
Į upę – visa, kas nereikalinga Šiandien, vykdant Kurmaičių–Padvarių užtvankos rekonstrukciją, vyras sakė, vandens ties jo namais belikę vos per sprindį, o nusekusi upė atvėrė netikėtų radinių. „Ko tik neatplukdė – visokių rakandų, sutrūnijusių baldų, o kitapus gyvenąs kaimynas Linas Puškorius ištraukė kokias dvi dešimtis padangų. Anksčiau žmonės viskuo, kas nereikalinga, atsikratydavo sumesdami į upę – geležinkelio darbininkai netgi medinius pabėgius skandino, aš sugaudžiau ir panaudojau kurui“, – prisiminė pašnekovas. Akmeną, jis įsitikinęs, reikėtų labai rimtai išvalyti: dabar gi tik su kaimynais ištraukę šlamštą, o dugnas liko apmaurojęs, pakrantės prižėlę. Kažkada, jis tikino, Akmena vandenis ligi 30 m pločio plukdė, o dabar jos belikę vos 5 m. „Savo gyvenimo be Akmenos nebeįsivaizduočiau. Atrodo, kad išvien su ja pratekėjo ir gražiausi mūsų su žmona metai. Pulkais šerdavau antis, žąsis, gulbes: laikėm gyvulius, ir pašarų pabirus supildavau vandens paukščiams. Žmona buvo užkietėjusi žvejė: atsibusdavo rytą, „Tėvai, kur veši žvejoti?“ – toks būdavo pirmas jos klausimas. Kasdien su meškerėm traukdavom į Kurmaičius, Tūbausius, Šventąją, – jos laimikis visuomet būdavo sėkmingesnis, negu mano“, – atviravo J. A. Bendikas. „Anksčiau savaitgaliais visa šeima vasaromis vyniodavom meškeres, o žiemą – į slides ir duodavomės po Akmenos pakalnes“,– šiltas prisiminimų dvelksmas nuslinko pašnekovo veidu. Šiandieną, vyras apgailestavo, netekęs žmonos – ne tik gyvenimo bičiulės ir žvejybos partnerės, anūkai nežvejoja su juo: „Seneli, tu per mažas gaudai“, – pastebi, ir su draugais dumia prie didelių vandenų.
|
|
