Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Po sėkmingų gastrolių Čilėje, Brazilijoje ir Argentinoje, Šiaurės Amerikoje subrandintas muzikos festivalis „Lollapalooza“ šiemet pirmąkart nutūpė Europoje, istoriniame Berlyno oro uoste „Tempelhof“. Vokiškai tvarkinga ir sustyguota, tačiau festivalio šarmo nepraradusi „Lollapalooza“ vienoje lėkštėje meistriškai sukomponavo pasaulinio lygio skambesį, kulinarinius opusus, miesto menus, madą bei šeimynines pramogas, 50 tūkst. muzikos mylėtojų dar vienam savaitgaliui dovanodama vasarą.

„Lollapaloozoje“ netrūko kontrastų: nuo pinigines pakeitusių išmaniųjų apyrankių, susietų su kiekvieno asmenine sąskaita, iki mūsų Jonines primenančios atrakcijos, raginusios nusipinti gyvų gėlių vainiką.

Tai, kad „Lollapalooza“ ir Berlynas žaidžia slėpynių, nors jiems ir lemta kartu likti amžiams – iškart po festivalio imta pardavinėti bilietus į 2016-ųjų „Lollapaloozą“ – pagalvojau jau po poros valandų didingosios sostinės gatvėse: jokių reklaminių plakatų, stendų, iškabų ar skrajučių, liudijančių šios amerikietiškos svajonės atėjimą.

Abejonės, kad supainiojome datas, išsisklaidė jau kitą dieną, lyg senbuviams nardant metro tuneliuose – vokiečiai nebūtų vokiečiai, jei nesugalvotų tokios viešojo transporto sistemos, kurią įmanoma perkąsti per keliolika minučių. Traukinių vagonuose ėmė pasirodyti jie – festivalio žmonės, atpažįstantys vienas kitą iš vieno žvilgsnio ir neabejotinai traukiantys ta pačia kryptimi. Alternatyvaus roko, sunkiojo metalo, pankroko, hip-hopo ir elektroninės šokių muzikos žvaigždes vienoje scenoje suvienijančio ir nuo 1991-ųjų gyvuojančio renginio legenda, sustiprinta informacijos socialiniuose tinkluose, suveikė geriau negu bet kokia tradicinė reklama. Pradėtas kaip amerikiečių grupės „Jane‘s Addiction“ atsisveikinimo turas ir iki 1997 m. Šiaurės Amerikoje vykęs kasmet, festivalis po pertraukos sugrįžo 2003 m., o 2005-aisiais įgavo dabartinę formą ir tapo savaitgalio festivaliu, vykusiu Čikagoje. Po penkerių metų „Lollapalooza“ debiutavo už JAV ribų – Šiaurės Amerikoje, o šiemet – senajame žemyne.

Apie tai, kodėl iš visų Europos didmiesčių pasirinktas būtent Berlynas, oficialiame spaudos pranešime festivalio įkūrėjas, „Jane‘s Addiction“ vokalistas Perry Farrell sakė: „Berlyno energija, meno, mados ir muzikos scenos – tarsi veidrodinis „Lollapaloozos“ esmės atspindys, ir aš nekantrauju sudalyvauti šiuose kultūriniuose mainuose.“

Pasaulio muzika saujoje

Trumpai aprašyti visko, kas per dvi dienas muzikine prasme įvyko „Lollapaloozoje“ – beveik neįmanoma. Nuo 11-os ryto iki 11-os valandos vakaro keturias didžiąsias scenas dalijosi 47 grupės ir atlikėjai.

Festivalio „hedlaineriai“ kalba patys už save: muzikos architektai „Muse”, šmaikštūs amerikiečiai „Macklemore & Ryan Lewis“ su pastoriaus pamokslus primenančiais vokalisto Ben William Haggerty pasisakymais tarp dainų, auklėjančiais išmaniąją kartą nors trumpam nustoti dokumentuoti savo dabartį ir tiesiog mėgautis akimirka, skandalais dėl kvaišalų ir vokalisto Pete Doherty draugystės su modeliu Kate Moss išgarsinti britai „The Libertines“, merginų numylėtinis, keturių „Grammy“ statulėlių savininkas, saldžiabalsis anglas Sam Smith, prieš porą metų Lietuvoje vaizdo klipą savo dainai nufilmavę britų rokeriai „Bastille“, vienas „big beat“ žanro pradininkų, nuo 1981 m. elektroninę ir šokių muziką grojantis „Fatboy Slim“.

Jautriai, vibruojančiai, paslaptingai susiklausė kone labiausiai laukti australai, psichodelinio roko virtuozai „Tame Impala“, nenuvylė ir šešis studijinius albumus išleidusi britų elektroninės muzikos komanda „Hot Chip“. Visuotinio gėrio bangas nuo scenos skleidė lyg iš komunos Karibuose atskriejusi elektroninio folko grupė „Crystal Fighters“. Subtiliai nuskambėjo nepriklausomo roko kolektyvas „Glass Animals“, o daugiau negu du dešimtmečius muzikuojančių „Stereophonics“ dainas traukė ir tėvai, ir vaikai. Aukščiausią klasę pademonstravo vokiečių regio grupė „Seeed“ – po juoda drobule keletą valandų ruoštoje įspūdingoje scenografijoje išsirikiavo visas džiazio orkestras, žavų prieskonį pridėjo ir kviestiniai svečiai – iš JAV atvykęs būgnininkų kvartetas, kurio rankose būgnų lazdelės išdarinėjo neįsivaizduojamus dalykus.

Draugiškas vaikystei ir šeimai

Po pusdienio renginio zonoje netrukau pagalvoti, kad tai dar vienas muzikos festivalis, į kurį išties verta vykti su vaikais – tokį titulą mano akyse jau užsitarnavęs ir Salacgrivoje, Latvijoje vykstantis festivalis „Positivus“.

Erdvė vaikams „Kidzapalooza“ čia tapo festivaliu festivalyje su atskira muzikos scena, kūrybinių dirbtuvių kampu, animacinių filmų kambariais, riedlenčių rampa, lėlių teatru, perkusijos pamokėlėmis, akrobatikos, žongliravimo ir kitokių triukų mokykla, kurioje sukosi tikri cirko artistai.

Vaikai taip pat susipažino su įvairių socialinių organizacijų atstovais. Viena jų – „SOS kinderdor ferweltweit“ – per knygas ir rankdarbius vaikus pažindino, kaip jų bendraamžiai gyvena visame pasaulyje. Netrūko ir labai paprastų, žemiškų, miesto kultūroje primirštų pramogų – vaikams leista savomis rankomis gaminti limonadą iš citrinų, basomis tirti šienu, samanomis ar pupelėmis nubarstytus takus, žaisti vaikiškoje virtuvėje, „Lego“ saloje, o išalkusiems pasiūlytas atskiras meniu, kuriame karaliavo saldūs blyneliai.

Ne vieną suaugusįjį apėmė baltas pavydas, sužinojus apie pažintines ekskursijas, kurias festivalio sumanytojai pasiūlė jų atžaloms. Pirmasis turas kvietė susipažinti su festivaliu iš vidaus – pamatyti, kas dedasi scenų užkulisiuose, kur ilsisi atlikėjai ir ką veikia festivalį kuriantys bei aptarnaujantys žmonės.

Ne ką mažiau intriguojanti ekskursija laukė mažųjų aviacijos mylėtojų – pasivaikščiojimas didžiuliame seniausio pasaulyje civilinio oro uosto „Tempelhof“ pastate.

Praeito amžiaus antrajame dešimtmetyje pradėjęs veikti kompleksas laikomas daugelio XX a. įvykių simboliu – į dvi dalis padalinto Berlyno ar „Geležinės uždangos“. Trečiajame XX a. dešimtmetyje oro uostas buvo perstatytas ir kurį laiką tapo didžiausiu pastatu pasaulyje. Po „Berlyno sienos“ griuvimo išlaikyti šį oro uostą tapo per brangu. „Tempelhof“ gerbėjai bandė sustabdyti griovimo darbus, tačiau nepajėgė surinkti reikiamo kiekio miestiečių balsų ir senasis oro uostas vis dėlto buvo uždarytas, o dabar vis dažniau tampa originalia erdve įvairiems renginiams.

Keturiose didžiosiose scenose pasirodė beveik penkios dešimtys atlikėjų ir grupių iš viso pasaulio.

Žaliosios erdvės ir miesto menai

Socialinė atsakomybė ir šiuolaikinio meno sklaida – senas „Lollapaloozos“ arkliukas. Atliepdamas pasaulines madas ir tendencijas, festivalis daug dėmesio skyrė žaliosioms idėjoms – tam paskirta atskira erdvė, kurioje įsikūrė ekologijos ir tausojančio gyvenimo aktyvistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai dalijosi įžvalgomis ir naudinga informacija. Kūrybiškai pateikdami rūšiavimo, perdirbimo ir daugkartinio daiktų naudojimo idėjas, žaliosios zonos gyventojai kvietė kurti iš šiukšlių, čia pat papuošti savo marškinėlius festivalio logotipu ar pasinaudoti gamtai draugišku biotualetu.

Iš medinių palečių suręstame kiemelyje su tikros žolės kilimais ir improvizuotais foteliais virtusiais šiukšlių rūšiavimo konteineriais festivalio dalyviai skanavo glotnučių, šviežių sulčių kokteilių, kitų vegetariškų ir veganiškų patiekalų, grožėjosi ekologinio meno instaliacijomis ir žaliosiomis iniciatyvomis, mokiusiomis mažiau vartoti, perdirbti ir kuo dažniau vadovautis „pasidaryk pats“ praktikomis. „Lollapaloozos“ kūrėjai tiki, kad tokio tipo masiniai renginiai tarnauja puikia terpe šiuolaikinio meno kultūrai skleisti ir gali pasigirti ilgus metus puoselėjama tradicija festivalių publikai pristatyti vietos ir užsienio kūrėjus. Tos pačios vertybės deklaruotos ir Berlyne, kur savotiška renginio erdvės ašimi ir susitikimo tašku tapo meninė instaliacija „Kubas – mąstyk kūrybiškai“. Aštuonių metrų aukščio ir tokio pat pločio kubo išorines sienas ir vidinę instaliaciją kūrė septyni pasaulyje pripažinti urbanistinio gatvės meno virtuozai.

Dar vienas labai vokiškas „Lollapaloozos“ akcentas – „Lolla linksmybių mugė“, demonstravusi vokiečių garbinamus gatvės cirko ir gatvės teatro žanrus. Netikėtai minioje išdygstančios ar ore pakimbančios fantastiškos būtybės ar amerikiečių filmo „Pašėlęs Maksas“ verti, ugnimi spjaudantys, plasnojantys ir važinėjantys įrenginiai retkarčiais atrodydavo taip stebuklingai, kad tekdavo gnybtelėti sau į šoną.

Įtiks ir snobams

Dar vienas įdomus dalykas – „Lollapalooza“ visiškai atsisakė atsiskaitymų grynaisiais. Apyrankėse įtaisytos mikroschemos veikė piniginės principu: iš anksto arba festivalio zonoje pasipildęs apyrankę eurais, už visas paslaugas galėjai atsiskaityti vienu riešo brūkštelėjimu. Didelį pliusą festivaliui galima skirti už programėlę mobiliesiems, padėjusią nepraleisti norimų pasirodymų, saugomas daiktadėžes ir net rūbų kabyklas.

Tačiau net ir praktiškieji vokiečiai kai kur apsiskaičiavo. „Lollapaloozą“ galima vadinti dar ir eilių festivaliu: eilių prie maisto, gėrimų, tualetų, šilkografijos kūrybinių dirbtuvių ar reklaminės pramogos, pavadintos „Šok į festivalį“, kur nesustojančia grandine nuo tramplino žemyn šokinėjo adrenalino išsiilgę žmonės. Reikia pripažinti, kad tiek daug tvarkingų ir kantrių eilių nemačiau nė viename festivalyje, net ir tuose, kur publikos suguža bent triskart daugiau. Dar vienas nemalonus niuansas, kurį iki šiol savo komentaruose linksniuoja kone visi festivalio dalyviai – jau pirmąją dieną antplūdžio neatlaikė sena oro uosto kanalizacija, prie kurios buvo prijungta dalis festivalio sanitarinių mazgų. Šiuolaikiniuose žodynuose daug kam juoką keliantis žodis „Lollapalooza“ aiškinamas kaip kažkas didelio ir nuostabaus. Antroji galima interpretacija – didžiulis ledinukas. Ir išties, be galo skirtingus muzikinius žanrus, požiūrius ir gyvenimo būdo puoselėtojus apjungiantis festivalis primena didžiulį spalvotą, visiems patinkantį saldainį, kritikuojamą už pataikavimą masėms. „Lollapalooza“ kaltinama praradusi savo pirminę paskirtį – pažindinti su nauja, nepriklausoma muzika ir tiesiog žaidžianti muzikos pasaulio garsenybių korta. Tačiau būtent Berlynas šioje vietoje suvaidino svarbų vaidmenį – keista amerikietiškos laisvės ir vokiškos tvarkos sąjunga sukūrė šį tą verto aplankyti.

„Lollapalooza“ patiks tiems, kurie nemėgsta įprastų vasaros festivalių dėl įvairiausių priežasčių – gyvenimo palapinėse, naktinėjimo, nesaugumo jausmo, ir gali nuvilti užkietėjusius festivalininkus, įpratusius prie kur kas ekstremalesnių sąlygų ir purvo vonių. Patogus, jaukus, gražus akiai ir pakankamai sterilus miesto festivalis, kuriame kartu linksminosi bent trijų kartų atstovai, prilygo trumpoms, nerūpestingoms atostogoms.

Grįžus iš tokio masto renginių, peržvelgiant kolegų darytas nuotraukas, visada apima keistas jausmas – kad buvai festivalyje ir tuo pačiu jame nebuvai, nes nespėjai pamatyti, išgirsti, pačiupinėti, pajausti nė pusės to, kas jame vyko. Bet tuo pačiu tai – neįkainojama galimybė susikurti savo asmeninį festivalį, susidaryti kone tobulą grojaraštį, renkantis iš kelių dešimčių pasaulio muzikos geriausiųjų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas