Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė Žydų genocido atminimo dienos proga Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanojo 47 asmenis, kurie, nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido. Tarp jų du apdovanojimus, skirtus tėvams Barborai Lukošienei ir Kazimierui Lukošiui, atsiėmė ir Laukžemėje gyvenanti 78-erių Zita Aldona Danielienė.

Nuotrauka atminimui – su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite. Šalia – Zitos Aldonos Danielienės sūnus Alfredas.

„Toks jausmas, lyg su tėvais iš naujo bendraučiau“, – glostydama abu kryžius, kurių vienoje pusėje – vytis ir užrašas “Žuvusiųjų gelbėtojui“, kitoje – SOS bei taikos balandis su šakele snape – kalbėjo moteris.

Į Prezidentūrą ją palydėjo Klaipėdos žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis, padaręs laukžemiškei gero ir doro žmogaus įspūdį, sūnus Alfredas su marčia Edita ir Vilniuje gyvenanti anūkė Raimonda.

„Ilgai svarsčiau, ar važiuosiu į šias iškilmes. Ne iš išdidumo, o kad sveikata nebelaiko, ir vaikams rūpesčio bijojau pridaryti – šie labai išgyveno, kad kelionėje kas nenutiktų“, – prisipažinusi, jog Prezidentūroje patyrė didžiulį jaudulį, sakė Z. A. Danielienė, per savo gyvenimą iškentusi 10 operacijų, bet užauginusi 4 sūnus bei dukterį, sulauksi 11 anūkų ir vieno proanūkio.

Z. A. Danielienę Prezidentūroje sužavėjo ypatinga atmosfera, žydų bendruomenės pagarba jų tautiečius gelbėjusiems lietuviams ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės asmenybė.

„Kokių gerų švelnių akių, Prezidente, Jūs esate, – Z. A. Danielienė pasakiusi šalies vadovei ir palinkėjusi sveikatos. – Jos valdant šalį Prezidentei reikia kur kas daugiau – mes juk savo amžių ir taip baigiame.“

O įspūdžiais apie Prezidentūros aplinką, grožį, apie vaišes aukščiausioje šalies institucijoje moteris jau dalinosi namuose, kai apmalšino ilgoje kelionėje patirtą nuovargį.

Žiūrėdama į apdovanojimus, Zita Aldona Danielienė prisipažino tarsi iš naujo bendraujanti su savo tėvais.

Žydų gelbėtojams, jų šeimų nariams buvo įteiktas Prezidentūros parengtas leidinys „Gyvenimą dovanojusios širdys...“, kuriame aprašytas apdovanotųjų indėlis karo metais gelbstint žydus.

Leidinyje apie Barboros ir Kazimiero Lukošių nuopelnus žydų tautai rašoma: „Didelės darbėniškių Mordechajaus ir Rozos Blochų šeimos, kaip ir daugumos Darbėnų miestelio žydų, likimas holokausto metais buvo tragiškas. Šeimos galva Mordechajus Blochas buvo pirmasis Darbėnų žydas, nacių viešai nužudytas miestelio centrinėje aikštėje. Kazimiero ir Barboros Lukošių dėka išsigelbėjo vienintelis šios šeimos narys Darbėnų žydų mokyklos mokytojas Mordechajaus ir Rozos Blochų sūnus – Mošė Blochas.

Nagingumu Darbėnų apylinkėse garsėjęs dailidė Kazimieras Lukošius su šeima gyveno šalia Laukžemės, Medomiškių kaime. Jo užsakovais dažnai būdavo Darbėnų žydai. Prasidėjus karui, Darbėnų žydai vietinių policininkų buvo suvaryti ir saugomi sinagogoje šalia Laukžemės kelio. Kai kurie vyrai ir moterys buvo atiduoti apylinkių ūkininkams darbams. Taip Lukošių šeimoje atsirado Mošė Blochas. Kai 1941 m. rugsėjį Lukošius pasiekė žinia, kad visus ūkininkams dirbusius žydus reikia grąžinti atgal, Kazys Lukošius, nujausdamas, kas žydų laukia, delsė atiduoti Mošę, kol iš Darbėnų atvažiavę policininkai išsivežė Mošę. Važiuojant tiltu per Kulšės upę, Mošė šoko iš vežimo į vandenį, jam pavyko išvengti policininkų kulkų ir pasislėpti miške. Kitą naktį jis pabeldė į Lukošių sodybos langą, jis buvo priimtas ir paslėptas. Taip prasidėjo ir trejus metus truko be galo pavojingas Mošės Blocho slapstymosi Lukošių namuose periodas...“

Ir pati Z. A. Danielienė prisimena, kaip tėvai, vaikams, be abejonės, nieko nesakydami laikė Mošę daržinėje ant šieno. „Matau – motina pietus neša. Paklausiau, kam. Mama atsakė, jog Taksiui – prie tos daržinės pririštam šuniui, kuris labai jausdavo svetimą. Aš gi sakau: „Mama, o kam šaukštas?“ – Z. A. Danielienė iki pat šiolei taip ir neprisimena, ką mama tąsyk atsakiusi.

Bet vieną dieną per šienapjūtę visiems išėjus šienauti į nuosavą mišką, mergaitė namuose liko viena pati. Neiškentusi – juk buvo smalsu, kokiam tam taksiui mama neša šaukštą – nuėjo prie daržinės, pasilipo kopėčiomis ir ant šieno pamatė tamsiaplaukį žydą. Be galo išsigandusi nėrė šalin, o šis pradėjęs šaukti: „Aldute, vaikeli, nebėk, nebijok, ateik, pakalbėkim.“

Vėliau jau mergaitė supratusi, jog žydas ir pats išsigandęs, kad vaikas niekam neprasitartų apie tėvų daržinėje slepiamą žmogų. „Kitą rytą mama, šukuodama mano ilgus plaukus, paklausė, kur aš buvusi ir kodėl palikusi namus be priežiūros. Matyt, ji viską jau žinojo, bet daugiau nieko taip ir nepasakė. Tylėjau, nieko nesakiau, prisipažinau tik po gero laiko“, – pasakojo moteris, kuri labai gerai atsimena tą baimės jausmą, kuris ir kaustęs bei vertęs vaiką niekam neprasitarti.

Kadangi karo metu Lietuvoje labai trūko metalo, jo padargams kaldintis tėvas važiuodavęs į Liepoją. Mainyti įsikraudavo šieno, malkų. Grįžęs namo papasakojęs, kaip turguje prie jo priėjusi jauna žydaitė su Dovydo žvaigžde ant rūbo ir prašiusi, kad ją pasiimtų į Lietuvą. To paties prašę ir du jauni žydai, kurie visgi miškais iš Liepojos atėję iki Lukošių ir kokį pusmetį pabuvę dingo kaip į vandenį.

„Tėvas sakydavęs, jog negali tų žydų vežtis – kelyje stovėdavo policininkai, tikrindavę vežimus“, – žmonių likimus sudarkiusį karą prisiminė laukžemiškė.

Į jos namus iš užatlantės ateina žinių apie išsigelbėjusio Mošės Blocho anūką Antonį Eidelmaną, kuris parašė savo senelio gelbėjimosi istoriją. Susiradęs jis aplankė ir Z. A. Danielienę, o ne per seniausiai atsiuntė ir savo vestuvinę nuotrauką.

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba žydų gelbėtojų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi ceremonijoje Lietuvos žydų genocido atminimo dienos proga:

„Gerbiamieji ceremonijos dalyviai, šiandien pagerbiame mūsų piliečius, rizikavusius savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą. Mes prisimename tuos, kurie nualinti karo ir persekiojimų išsaugojo savo širdyse žmogiškumą.

Didžiuojamės drąsuoliais, sugebėjusiais paminti egoizmą, nepaisyti savisaugos instinkto ir padaryti, kaip atrodė, neįmanomus dalykus. Dabar galime pasakyti, kad tai buvo neįkainojama. Padėti nelaimės ištiktam žmogui.

Tokia paprasta, tačiau nepaprastai kilni buvo žydus per Antrąjį pasaulinį karą gelbėjusių lietuvių misija. Ji buvo vienas tauriausių ženklų, parodžiusių draugystę tarp daugybę metų gražiai sugyvenusių lietuvių ir žydų.

Dabar tarp mūsų nebėra daugybės tų, kuriuos apdovanojame. Bet savo žygdarbiu jie visada išliks gyvi kiekvieno mūsų širdyje.

Linkiu, kad tai įkvėptų ir suteiktų kiekvienam jėgų visada ir visur ginti mūsų laisvę, saugoti žmogų ir puoselėti demokratiją.

Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie gelbėjo gyvybes, kurie liudijo žmogiškumą, taip pat ir tiems, kurie neleidžia viso to pamiršti ir puoselėja garbingą atminimą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas