|
|
|
Raganēlė, aba kėtēp – laumēlė
Mėška glūdumuo stoviejė truobālė. Anuo gīvena sosėvielosi, godri ė smalsi rāgana, vo kėtēp sakont – laumė. Anā jau bōva šimts dvėdešimt pėnkė metā, bet savėm ana vadėna raganele aba laumele – mat sīluos toriejė daug, jauties jauna, nuors bōva bjauri, sosėvielosi. Vėina kārta i mėškāli atējė mergėkė. Ana noriejė grību prisėrīnktė. Ējė, ējė ė nabžėnuojė, i katrou posė bētė. Ėsėgōnda – pōl šėn, pōl tėn – vėsor medē. Kōr ētė? Priējė nedėdėlė truobālė. Mergėkė apsėdžiaugė – rāst nākti pralēs ramē, vo rītuo tuoliau ēs. Baladuojės, baladuojės i doris – nieks nieka nesāka. A īr kas nuors? – ėjējosi klaus. Mėrtėna tīla. Žėngė žīngsni i truoba – tiktā kabaraj, ė mergėkė pajota bekabonti regztie. Ėsėgōnda, spordolioujės, bet nieka padarītė negāl. Veiz, ka kompė sied sosėvielosi žmuogīsta. Tada ta žmuogīsta priējė, apveiziejė iš vėsū pōsiu ė sāka mergėkē: – Nebijuok, jēgot mōnės klausīsi, vėskas būs gerā. Aš senē laukiau, kumet atiesi. Nu šiuos dėinuos aš jau būsio neb laumēlė, vo tėkra laumė. Jēgo to vėsa nākti be perstuoji rokousīs, nesnūdoriousi, ė mōna kaltūna ėšokousi – tumet rītuo būsi nomūs. Vo je nē – ōmžėna palėksi če. Gerā, gerā, – sakonti mergēlė. Bijuojė mergėkė, bet vo kou darīs – tor īmtė šokas kāp griebli ė šokoutė. Kudolāva, kudolāva tus plaukus, kol iškudolāva. Vo tou tārpo ė pasakuojė vėskou, kou beātmėnė. Ė tēp vėsa nākti. Prašvėta, išlīnda saulēlė. Laumė paveiziejė i zierkuolieli ė pamātė – besonti poiki mergēlė. Kerā ėsėsklaidė... Pasėklīdusiuoji osėmērkė, vo atsėmerkė nomūs. Apsėžvālgė, apsėčiopiniejė... Vo rāsi ana sapnāva? Kas če bežėna, kāp tėn bōva. Bet i mėška daugiau tėkrā vėina nebēs.
JEŠMONTAITĖ Inga
Kretinga
|
|
