Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kretingos senbuviams Akmena – šventa

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žmonės
  • 2015-09-15

Plastikiniai „bambaliai“, stiklo duženos ir buteliai, senos automobilių padangos, surūdiję metaliniai rakandai – tai dar ne viskas, ką, šią vasarą nusekus Akmenos vandeniui, iš jos ištraukė apkuopti aplinką pasiryžę kretingiškiai savanoriai talkininkai.

„Mama mus, 6 vaikus, nuo mažens mokė aplinkos neteršti, nes patiems joje gyventi reikės. Tą patį mes įskiepijome savo vaikams ir anūkams“, – atviravo sename name ant upės kranto gyvenanti Zita Varnienė.

Popierėlio nenumesdavo

„Savo akimis mačiau, kad panardintas buvo dar ir vežimėlis, ir net gremėzdiška siuvimo mašina“, – stebėjosi prie pat upės kranto nuo paauglystės Akmenės gatvėje gyvenanti, dabar jau 78-erius perkopusi Zita Varnienė.

Senolei yra tekę ne vieną šiukšlintoją sugėdinti, tačiau, jos nuomone, naudos iš to nebuvo.

„Kartą pamačiau iš polietileninio „Maximos“ maišelio nuo tilto atliekas kratančią moterį, sušukau, ką ji ten daro? Atkirto, jog tai – tik trupiniai, ir maišą toliau purtė kaip purčiusi“, – pasakojo Z. Varnienė.

Senolė įsitikinusi, kad žmonės nuo vaikystės šeimose turi būti mokomi vertybių, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

„Po tėvo mirties mus, 6 vaikus, viena pati auginusi mama neleisdavo nė mažiausio popierėlio bet kur vėjais paleisti, o jei teršim upę, sakydavo, kad ne kas kitas – patys į tą nešvarų vandenį turėsim lipti. Vėliau tas pačias tiesas mes kartojom savo vaikamss ir anūkams“, – atviravo pašnekovė.

Jos žodžiais, Akmenos vanduo kažkada buvęs toks švarus ir skaidrus, jog dugnas kiaurai švietęs. „Maudydavomės, panos būdamos galvas trinkdavom – plaukai pasidarydavo tarsi šilkiniai“, – pasakojo ji.

Namas, kuriame senolė lig šiol gyvena, – senas, be jokių patogumų, tačiau – istorinis: viename gale kažkada buvusios apsistojusios vienuolės, o kitame veikusi bažnyčios skalbykla. Kai apie 1950-uosius gausi Varnų šeima čia apsigyveno, kieme nebuvo jokio augalo, jokio daržo. „Ir tiltelio ties vadinamąja žuvine per upę taip pat nebuvo, vien tik siauras lieptas nueiti anapus į pievas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovė, kitur savo gyvenamosios vietos niekada neįsivaizdavusi ir keisti į jokius patogumus jos nenorėjusi.

Anot senolės, meniškas sielas kūrybai įkvepianti Akmenos pakrantė, ko gero, lėmė tai, kad taip pat šiame name gimusios ir augusios jos dukra Ramunė yra tautodailininkė, o anūkė Neringa Martinėnaitė – tapytoja profesionalė, baigė Vilniaus dailės akademiją.

„Tame name kairėje pusėje gimė mano tėvas, čia ir aš gimiau“, – kodėl šios vietos širdžiai brangios, paaiškino Nijolė Butenienė.

Palangos pliažo nepasigesdavo

„Mano tėvas Kazimieras Urbonas 1907-aisiais šiame name gimė, šiame name 1953-aisiais gimiau ir aš“, – parodė kita Akmenės gatvės gyventoja Nijolė Butenienė.

Moteris teigė anapus upės buvus vien tik pievas. Gyvenamieji namai, jos manymu, ten ėmė rastis tik apie kokius 1965–1967 metus. „Turėjom savo valtį, laikėm ožką, kuri, gudruolė, į tą valtį įšokdavo pati, ir laukdavo, kol brolis Kazys nuplukdys ganytis“, – maloniais vaikystės prisiminimais dalijosi moteris.

Ji taip pat tvirtino Akmeną tada buvus ypač švarią – joje žmonės maudydavosi, jokio Palangos pliažo niekas nepasigesdavo. Be to, kad vanduo švarus, rodė upėje įsiveisusi gausybė lietuviškų vėžių. „Mes jų rankomis prisigaudydavom, patys išvirdavom ir parduodavom – už vieną po rublį gaudavom“, – juokėsi ji.

Anot Nijolės, palei pat upę esanti Akmenės gatvė yra patyrusi ir įvairių nutikimų. Kartą į čia pat esančią upę, matyt, ne tą pedalą paspaudęs, „Moskvičiumi“ įlėkė vairuoti besimokantis jaunuolis. Laimė, baigėsi sėkmingai, į krantą jis išsikepurnėjo. O ir palei gatvės važiuojamąją dalį ties posūkiu esantį medinį geltoną namą ne sykį mašinos yra kabinusios.

„Tame name gyvenantis žmogus džiaugėsi tarsi žinodamas į kitą trobos galą miegoti tąsyk išsikraustęs – sveikas gyvas liko“, – pasakojo N. Butenienė.

Jos nuomone, sunku būtų patikėti, kad upę ir pakrantes ir dabar terštų senbuviai kaimynai.

„Mes visi džiaugiamės, kad gyvename tokioje gražioje Kretingos vietoje, noriai tvarkomės aplinką, patys šiukšlės ant žemės nesam numetę. Daugiausia teršia atsitiktiniai praeiviai, o ypač – girtuokliai, kuriems juk tas pats, kur ištuštintą alaus „bambalį“ nusviesti“, – neabejojo moteris.

Pro langus galėdavome meškeres į upę merkti – kibo lydekos, lynai“, – pasakojo Steponas Rekašius. Jo žmoną vargonininkę Ritą Akmenos pakrantės įkvepia ne tik vargonuoti, bet ir tapyti.

Žvejodavo ir pro langą

Kai 1970-aisiais Steponas Rekašius tarnavo armijoje, jo tėvai iš Rubulių kaimo taip pat nusipirko nedidelį namą Akmenos pakrantėje. „Čia grįžau ir aš, paskui čia jauną žmoną Ritą iš Laisvės gatvės parsivedžiau“, – šypsojosi jis.

Vyro prisiminimuose – upėje anuokart gyvenusi gausybė žuvų. „Įsivaizduokit, per langus meškeres iškišę galėjom žvejoti. Neblogai kibdavo lydekos, lynai“, – pasakojo Steponas. Kai vanduo žiemą užšaldavo, koks, anot jo, smagumėlis būdavo čiuožti pačiūžomis! „Ir dabar, nors 60-metį perkopęs, jis tvirtai ant pačiūžų stovi, kaip užsuktas pirmyn pasileidžia, kad tik to ledo dažniau būtų“, – juokėsi Rita.

Aštuoneri metai, kai Rekašiai gyvenamąją vietą yra pakeitę, tačiau nuo Akmenos kranto vis tiek nenutolo, čia pat nusipirko didesnį mūrinį namą, pats Steponas savo rankomis pasisodino keletą pušų, kurias parsigabeno iš Mikoliškių. Tie medžiai užaugo aukšti ir vešlūs. Pora džiaugėsi, kad šiuo metu, kai remontuoja „Maximą“, kieme taip gera, nes neūžia jokios kondicionavimo sistemos.

„Gamtos tyla mane įkvepia kurti – patinka ne tik groti, bet ir tapyti, esu baigusi Kretingos meno mokyklą“, – prisipažino bažnyčios vargonininkė Rita.

R. ir S. Rekašiai užaugino dvi dukras – Vaidą ir Sandrą. „Kai mergaitės buvo mažytės, geresnės vietos vystyklams skalbti už švarų gėlą Akmenos vandenį ir negalėjo būti“, – prisiminė moteris.

„Būna, kad neapsikentusi paimu į rankas grėblį ir prie kranto juo pritraukiu pasroviui kažkieno paleistus polietileninius šiukšlių maišus, išnešu į konteinerį“, – su skaudama širdimi apie šiukšlintojų abejingumą gamtai kalbėjo Regina Dargienė, daugiabutyje name Akmenės gatvėje gyvenanti nuo 2006-ųjų.

Užuolaidų nereikia

Akmenės g. Nr. 23 – daugiabutis, 1937 metais statytas namas. „Kai pas mus užeina svečių, iš virtuvės į saloną jų neiškrapštysi, nes visiems patinka grožėtis po pat langu kaip gyvame paveiksle tyvuliuojančia upe, kurią, rodos, ranka pasieksi. Net užuolaidos specialiai nekabinu, kad vaizdo neuždengtų“, – juokėsi Regina Dargienė.

Jos šeima čia apsigyveno 2006-aisiais. „Iš pradžių vyrui baiminausi, o kas bus, jei kada nors vanduo apsems? Tačiau neatsispyrėme pagundai gyventi arčiau gamtos ir tą butą nusipirkome,“ – atviravo moteris.

Anot jos, smagu turėti jaukų savo kiemą, smagu, kai vasarą pasipliuškenti susirenka anūkai, tačiau dėl to, kad upė – nebešvari, širdį skauda. „Būna, kad neapsikentusi paimu į rankas grėblį ir prie kranto juo pritraukiu pasroviui kažkieno paleistus polietileninius šiukšlių maišus, išnešu į konteinerį. O mano žmogus daug pastangų įdėjo, kad stabdytų iš gatvės pusės nuo asfalto į nuožulniau esantį kiemą plūstančias lietaus nuotekas“, – pasakojo R. Dargienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas