Kūryba – kaip iškrova, po kurios ir vėl norisi gyventi

„Nors meno galia lopyti sielos ir kūno žaizdas yra didelė, ne mažiau neįgaliuosius gydo galimybė būti tarp sveikųjų, kurti su jais ir jiems, jausti jų bendrystę ir palaikymą“, – įsitikinęs Klaipėdos regiono neįgaliųjų meninės raiškos ir sveikos gyvensenos asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“ pirmininkas Jonas Tiškus, kartu su kolegomis kretingiškius pakvietęs į poezijos šventę „Vasara išeina į rudenį...“.

Dalintis poezija ir bendryste kretingiškius bei svečius kvietė visada jaunyste žaliuojantis ansamblis „Skinija“, asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“ literatų vadovė Gina Tiškuvienė, pirmininkas Jonas Tiškus bei Kretingos rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Antanas Juškėnas.

Kartu su poezijos ir kitų menų mėgėjų asociacija „Branduma“ bei Kretingos rajono neįgaliųjų draugija surengtoje popietėje, subūrusioje poetus iš visos Lietuvos, pristatytos ne vieną poezijos knygą išleidusios kūrėjos – Vidurio Lietuvos poetė Eglė Miliušytė-Brazdžiūnė iš Jonavos, amžinybėn iškeliavusios rietaviškės Birutės Lengvenienės žemaitiška poezija ir humoreskos, kitų Klaipėdos regiono neasocijuotų literatų kūryba. Šventėje apsilankė iš Kretingos krašto kilusi aktorė Virginija Kochanskytė, savo eiles skaitė „Trijų mūzų blyksnių“ asociacijos narė, žurnalistė Janina Zvonkuvienė.

Glaudesnio poetų ir bibliotekininkų, kaip tautos dvasinių turtų sergėtojų, ryšio siekęs renginys bene labiausiai suartino pačius kūrėjus – atradusius kolegas, galinčius ir norinčius dalintis turtinančiais kūrybos vaisiais, teikiančiais ir stebuklingą sveikatinantį poveikį.

Receptas negaluojančiai visuomenei

Dešimt knygų išleidusiai, nuo vaikystės rašančiai jonavietei E. Miliušytei-Brazdžiūnei, žinomai kaip Egmilė, poezija, pirmiausia, – saviraiška.

„Nesinori kalbėti banaliai, bet būna dienų, kai aš negaliu nerašyti. Rašymas man – savotiška iškrova, po kurios aš vėl galiu gyventi“, – kalbėjo kretingiškius kolegas pirmąkart aplankiusi E. Miliušytė-Brazdžiūnė.

Su negalia gyvenančios moters nuomone, kūryba nebejotinai svarbi visiems, tačiau kur kas labiau pažeidžiamiems neįgaliesiems ji virsta ir savotiška apsauga.

„Ne tik negalia paverčia mus kiek kitokiais, bet ir prisipažinimas, kad rašome. Bet tie, kurie rašo, puikiai supranta vieni kitus. Visiems mums būtina išsilieti, tada jautiesi bent kiek labiau reikalingas – jeigu ne tu pats, tai bent tavo eilėraštis“, – tikino poetė.

Savo gimtinėje poetų mėgėjų grupei, veikiančiai poezijos terapijos principu, vadovaujanti Egmilė kviečia rašyti visus, kurie nori, ragina nebijoti pradėti, nesisieloti dėl kritikos, leisti poezijai išskleisti savo gydantį efektą, nes ne tik rašymas, bet ir poezijos skaitymas gali gydyti.

„Tačiau iš savo praktikos galiu pasakyti, kad tie, kurie susirenka į grupę, ir iš pradžių tik skaito eiles, vis tiek anksčiau ar vėliau ima rašyti. Poezija glūdi jų viduje, kol ateina tinkamas laikas išsiveržti į paviršių“, – teigė Egmilė.

Moters žodžiais, būtent meno terapija galėtų išgelbėti visuomenę, gatvėje, darbe, kasdieniame gyvenime praradusiai dvasingumą: „Mūsų vertybės – perkainotos. Buitis ir pinigai šiandien sėdi ant pjedestalo. Daugiau meno galėtų viską pakeisti.“

Į poezijos šventę Kretingos muziejuje susirinkusiems kūrėjams iš visos Lietuvos poezija – ne tik vaistas, bet ir būdas tapti reikalingais.

Sveiksta nuo kūrybos ir artumo

Pasak asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“ įkūrėjo J. Tiškaus, neįgaliesiems yra labai svarbu būti šalia sveikųjų – taip jie pasijunta stipriau, ima labiau savimi pasitikėti.

„Neįgaliųjų draugija tarsi užbrėždavo tam tikrą ribą, o „Trijų mūzų blyksniai“ leido kūrėjams – ir turintiems negalią, ir ne, dalintis savo kūryba, veikti kartu“, – pristatydamas dvejus metus veikiančią asociaciją, kuri išaugo iš neįgaliųjų draugijoje gimusio klubo ir tapo aukštesne jo pakopa, kalbėjo J. Tiškus.

Jo teigimu, meno terapija neabejotinai turi poveikį, tačiau svarbi ne tiek meno forma, kiek tai, kad žmogus užsiima mėgstama veikla, tuomet jis savaime taisosi.

Pasak J. Tiškaus, asociacijai priklauso dvi Parkinsono liga sergančios moterys: „Kai jos dirba, kuria, joms ir rankos mažiau dreba. Toks stebuklingas kūrybos poveikis.“

Viena jų – 80-metė senjorė Marijona Jurkienė, nudžiunganti kaskart sėsdama prie kompiuterio, kuris jai tapęs pagrindiniu langu į pasaulį ir kūrybos įrankiu. Daugumai vyresnių žmonių išgąstį keliančios mašinos klavišais M. Jurkienė groja taip mikliai, kad stebisi net jaunimas – video klipus montuojanti ir į „Youtube“ svetainę kelianti moteris jų jau prikūrusi per 200.

Kūryboje, kaip pati sako, esanti visokia – pradėjusi nuo siuvinėtų paveikslų, paskui pradėjusi rašyti poeziją bei prozą, dabar kūrybai pasitelkianti kompiuterį.

„Esu ne tik aktyvi „Youtube“ svetainės vartotoja, naudojuosi „Facebook“, „Google +“ socialiniais tinklais. O kompiuterį nusipirkau būdama 74-erių. Viskas yra įmanoma, – šypsojosi moteris, kuriai kūryba, ypač internetinė, dabar yra visas gyvenimas. – Labai silpnai vaikštau, todėl kompiuteris man atveria galimybę bendrauti, o per savo kurtus klipus dar ir dalinu širdį.“

• Rašyti komentarą (0)