– Tegu tik duoda žmonėms uždirbti, ir nebus jokios kontrabandos. Ar užsienyje, kur atlyginimai padoresni, turime tokį kontrabandos mastą? Aš ir pati, jei tik turėčiau pradinį kapitalą, kuo nors užsiimčiau, nes neįmanoma išlaikyti vaikų – už mokyklą mokėti, už rekolekcijų lankymą mokėti. Iš ko? Taip žmonės ir priverčiami užsiimti nešvariais darbais. Kartais vien ant „zlasties“ norisi nusipirkti kontrabandinių cigarečių.
Ingrida Valaitienė:
– Tai tikrai ne vien pareigūnų rūpestis, o kur kas didesnė sistemos problema, kuri turi būti sprendžiama aukštesniuose valdžios sluoksniuose. Per trumpą laiką nieko nepakeisime – reikia ne vienos akcijos, ne vieno projekto, kad žmonės įsitrauktų. Daug kas norėtų pasipriešinti, bet galbūt bijo ar neranda kaip. Ne paslaptis, kad ir kontrabandinės prekės perkamaos ne iš gero gyvenimo. Nuo to reiktų ir pradėti.
Ona Merkelienė:
– Turėtume kovoti visi, o kaip – niekada nesusimąsčiau. Po jauno kontrabandininko žūties visuomenė pasidalijo į dvi stovyklas – vieni palaiko pasieniečius, kiti gaili vaiko. Gal pareigūnai ir paskubėjo, bet, kita vertus, toks jų darbas – gaudyti nusikaltėlius. Aš niekada nesu pirkusi kontrabandinių prekių ir nesiruošiu to daryti – jau geriau savas produktas, kad ir brangesnis.
Algis Žemaitis:
– Visur gyvenime turi būti sąžiningumas. Taip ir čia. Per savo amžių nesu jokio žmogaus ar darbovietės apvogęs, tai kaip aš pirksiu kontrabandą. Kovoti su ja turi visi šalies gyventojai, tik taip kažkas keisis. Dabar visi diskutuoja apie nušautą kontrabandininką. Aš pasakysiu taip – policija padarė savo darbą. Jeigu jau esi vagis, tai bent nebėk, geriau sustok, viską atiduok ir atsiprašyk.
