Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Gyvenimas vienkiemiuose – su augalais ir tyla

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2015-08-28

Didžiųjų Žalimų kaimas – išskirtinis: žolės ir krūmai čia siekia pažastis, sodybos išsibarsčiusios kur viena, kur kita, o ir tos pačios dažniausiai tuščios, nebegyvenamos. Tačiau tai, kas gali būti įdomu prašalaičio akiai, regis, nė kiek nestebina vietinio, prie tokio gyvenimo būdo pratusio.

Kretingiškis Bronius Jucys savo vaikystės kieme Didžiųjų Žalimų kaime vasaromis turi ką veikti – renčia rąstinius namus.

Vaikystės vienkiemis

„Arčiausiai nuo čia bus ūkininkais garsėjantys Vaineikiai, jei pasižmonėti sugalvosit. O Žalimuose nebent dar tokie Gervinskiai gyvena, daugiau aplinkui nė gyvos dvasios nėra“, – paaiškino savo vaikystės sodyboje per alsų rugpjūčio karštį su sūnumi Gintaru rąstinį namuką rentęs kretingiškis Bronius Jucys.

Statydamas rąstinius namelius, vyras užsidirba duonai – žiemomis, sakė, pasiruošia medienos, o vasaromis ir po namuką surenčia, dabar jie – paklausūs.

Pievoje, aptvare, ganėsi avys. „Trisdešimt jų turime ir vištų – dar tiek pat. Be to, šiltnamiuose auginame pomidorų, prie namų – plotą žemuogių. Žmona Jolanta ir šiandien į turgų visokių gėrybių išgabeno“, – sakė pašnekovas.

Šioje sodyboje, kurioje dar tebešeimininkauja ir 75-erių jo mama Bronislava Jucienė, Bronius gimė, ir augo, iš čia iki autobuso, kad pasiektų Darbėnų tuomet dar vidurinę mokyklą, apie tris kilometrus kulniuodavo pėsčias.

„Septyni vaikai šeimoje buvome, nė nepajusdavom, kaip tą kelią paišdykaudami įveikdavom“, – šypsojosi atokiame vienkiemyje gyventi pratęs ir tuo besidžiaugiantis Bronius.

Į sodybą galėtų kasdien

Pasukus iš Didžiųjų Žalimų į Vaineikius, pirmiausia už akių kliuvo aukšta medine tvora aptverta sodyba ir didžiulis teritoriją saugantis šuo.

„Darže, kaip matot, auga viena kita gėlė, šiek tiek žirnių, agurkų, braškių kokia lysvė yra... Pjaunu žolę, šiek tiek palaistau“, – pakalbintas šypsojosi šeimininkas Vytautas Butkus.

Jis – taip pat kretingiškis, verslininkas. Prieš kokius 12 metų apleistą sodybą teigė nusipirkęs iš giminaičių. „Mados bangai tada pasidaviau. Bet nesigailiu nė kiek – tyla, ramybė, su žmonėmis prisibendraujame mieste, o čia artimiausias kaimynas – už pustrečio kilometro“, – apie laisvalaikį vienkiemyje pasakojo Vytautas.

Į sodybą jis teigė nemažai investavęs, iš pagrindų ją atstatęs, sutvarkęs, išsikasęs tvenkinį.

„Dabar čia galėčiau būti ir būti nors ir kasdien. Su Kretingoje, „Lauros“ parduotuvėje, dirbančia žmona Laima sakome, jog geresnės vietos poilsiui niekur nebūna. Aplinkui – miškai, vienas malonumas dar ir pauogauti, pagrybauti. Tiesa, šiemet karštis miškus išdegino, grybų nėra“, – apgailestavo pašnekovas.

Vaineikių ūkininkas Juozas Butkevičius teigė tokių žemdirbiams palankių metų neprisimenąs nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų.

Ūkininkams gamta atsilygino dosniai

Dešimties hektarų plote vasarinius kviečius kūlęs Vaineikių ūkininkas Juozas Butkevičius sakė tokių žemdirbiams palankių metų neprisimenąs nuo Lietuvos nepriklausomybės laikų.

„Šiemet žemdirbiams Dievulis davė viską, ką galėjo: ir derlius gausus, ir grūdas puikus, sausas – džiovinti nereikia, daugelio ūkininkų kviečiai priskiriami ekstra klasei“, – džiaugėsi jis.

Paklaustas, su kokiomis problemomis šiemet darbymečiu vis dėlto susidūrė, tikino, jog su jokiomis.

Žinoma, galėtų dejuoti, kad dėl didelės pasiūlos grūdų kainos kuo toliau, tuo labiau mažėja, bet juk verslas yra verslas – kiekvienas žvelgia iš savo pozicijų.

„Kadangi iš hektaro grūdų byra gerokai daugiau negu ankstesniais metais, vadinasi, ir mums, žemdirbiams, gerai, nes didesnius kiekius parduodame“, – atviravo Juozas. Pagal sutartį už toną ekstra klasės kviečių jis, sakė, gaus po 152 Eur.

Anot J. Butkevičiaus, vienintelis dalykas, kas kliūva, – didžiulės perdirbimo įmonėms grūdus parduoti vežančių mašinų eilės, išsirikiavusios kelyje „Kretingos grūdų“ link ar net ilgam „užsimarinavusios“ Kretingos „Lytagros“ prieigose.

„Jei ne tos eilės, be abejonės, suktumėmės sparčiau – antai ir mano viena pilna prikultų kviečių priekaba atokiau stovi, savo valandos, kol bus išgabenta, laukia.

Maždaug 260 hektarų deklaruotame plote kviečius, miežius, kvietrugius bei kitas kultūras auginantis J. Butkevičius iš hektaro, sakė, prikūlęs po maždaug 5–7 tonas, padedant sūnums Tomui ir Kęstui, supirkėjams jų jau yra išgabenęs apie 600–700 tonų.

Anot ūkininko, javapjūtė – į pabaigą, dar kelios dienos, ir bus įveikti paskutinieji technikos neliesti plotai, kurių liko apie 20 ha. Paklaustas, kiek tonų per dieną įmanoma prikulti, Juozas šypsojosi:

„Apie 60–70, o jei į talką dar kaimyną pasikviesčiau, tai nesuprakaitavęs prikulčiau ir iki 100 tonų.“

Sėkmingiausia kultūra J. Butkevičius laiko žirnius. Nebe pirmus metus juos auginantis ūkininkas teigė, jog už juos mokama daugiausiai – iš 1 ha, pardavus žirnius, galima gauti iki 1 tūkst. Eur pajamų.

„Šiemet turėjau apsisėjęs apie 50 hektarų žirnių, 200 tonų pagal sutartį pardaviau įmonei „Linas Agro“ ir esu patenkintas“, – sakė jis. Anot Juozo, žirnių kainos nekrinta jau daug metų.

Monikos Ruzgailienės širdyje tebėra vaikystės namas Vaineikiuose, prie buvusių fermų.

Nuoskaudos – iš praeities

Beveik 80-ies Monika Ruzgailienė sakė negalinti atsidžiaugti, kad sūnus Andrius jos paklausė ir priešais nedidelį namą žėlusią pievą pagaliau išarė.

„Būdavo, vargs ir vargs – pjaus ir pjaus jis tą žolę. O dabar pačiam atlėgo. Užsiveisėm daržą – žiūrėkit, antai mūsų su marčia prižiūrimos bulvės, morkos, kopūstai, krapai, pomidorai – jokio šiltnamio nereikia, ir tai kaip iš pypkės sirpsta“, – rodė senolė.

Paėmusi į rankas ankštį pupų, močiutė nusprendė, jog rauti dar per anksti: „Žalios. Bus pribrendusios tada, kai pajuoduos.“ Nedidukas namas, kuriame kolūkio laikais nuo jaunų dienų fermoje sunkiai dirbusi, tris vaikus išauginusi, prieš keliolika metų vyrą palaidojusi, ne vieną anūką prakutinusi senolė gyvena, jai nėmaž nepatinka, per tiek laiko, sakė, neapsipratusi.

„Ne mūsų jis, mūsų buvo netoli buvusių grūdų sandėlių. 1951-ųjų lapkričio 29-oji širdy man įrašyta, mat mirė tėvas, o po metų, birželio 9-ąją, storus, glėbiu apimamus rąstus pjovę „kolchozo“ darbininkai gaisrą sukėlė. Šiaudai pagavo kibirkštį, penki pastatai tada kaipmat supleškėjo, liepsnos ir iki mūsų trobos atšliaužė ir sunaikino“, – gyvais prisiminimais dalijosi senolė.

Anot jos, „kolchozas“ trobą sudegino, „kolchozas“ degėsių krūvos vietoje ir naują trobą turėjo pastatyti.

Antanas Viskontas teigė prie vienatvės pripratęs. „Penkeri metai, kai vienas. Viską moku pasidaryti pats, pagalbos kol kas man nereikia“, – sakė jis.

Cepelinus verda pats sau

Antano Viskonto kieme netilo motorinis pjūklas – 72-jų senolis spėriai pjovė malką po malkos.

„Žiemai ruošiuosi, šildytis tai reikės“, – atsargiai į šnekas leidosi jis.

Po žmonos mirties penkerius metus žmogus taip ir gyvena vienas, tačiau pagalbos nė iš ko nelaukia ir neprašo.

„Kam man ta pagalba, kad aš pats viską moku ir galiu“, – tvirtino jis.

Prireikus maisto produktų, sakė, sėda ant dviračio ir mina į artimiausią parduotuvę.

Prie namo – jokių daržovių, tik bulvės dera. Jų, sakė, kasmet prisikasa po porą maišų, tiek per žiemą vienai burnai užtenka, ir dar lieka.

„Kai užsimanau – ir cepelinų pats sau išsiverdu. Tarkavimo mašina yra – čiūkšt brūkšt, ir jau garuoja ant stalo“, – porino Antanas.

Vaikų Viskontai nesusilaukė, draugų ir kaimynų arti nėra. „Tik ten ūkininkas Urbšas gyvena“, – atsisveikinant parodė kryptį senolis.

Išėjo grybauti – aptiko sau namą

Zootechnikės specialybę kažkada įgijusi, Erlėnų kaime fermos vedėja dirbusi Judita Urbšienė ir vairuotojas Vytautas Urbšas dideliais ūkininkais savęs nelaiko – turi porą karvių, arklį, traktorių, dar visus padargus prie jo, nuomojasi 20 hektarų žemės, kur auga kviečiai ir veša ganyklos. „Taip ir sukamės, kaip išeina“, – atviravo jie.

Vaineikiuose šeima apsigyveno prieš 30 metų. Atsikraustė iš didmiesčio.

„Kaip ir daugelis klaipėdiečių į Vaineikius atvažiuodavom grybauti. Kartą pasiklydom, o išnirom priešais šią sodybą. Prie jos, ant suoliuko, kaip mudu su Judita dabar, sėdėjo senolių pora. Paklausiau, ar nesiruošia parduoti sodybos – pataikiau, pardavė“, – senus laikus prisiminė Vytautas.

Nusipirkus apleistą pastatą, jam teko nemažai paplušėti, pasiremontuoti, kad būtų jaukesnis.

„Negalvojom čia gyventi nuolat, galvojom tik vasaroti – o štai, kaip išėjo“, – juokėsi abu ir pridūrė, jog vietoj miesto rinktis kaimą paskatino dar ir Dituvos soduose su savo šeima dabar gyvenanti jų dukra bei du Kretingoje butą turintys ir tinkuotojais dirbantys sūnūs.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas