Koplyčia pasižadėjo rūpintis, kol gyvas

Kretingiškis 83-jų Vladas Sungaila, talkinant iš užsienio vasaroti grįžusiam anūkui Juliui Drungilui, prieš Žolinę vėl ėmėsi iniciatyvos tvarkyti medinę šimtametę koplyčią senosiose Kretingos parapijos kapinėse. Pirmąkart vyras atkreipė dėmesį į smengančią koplytėlę prieš trejus metus ir davė įžadą rūpintis ja tol, kol gyvas. “Tai – mano padėkos ženklas Marijai už daug sykių išgelbėtą gyvybę“, – neslėpė vyras.

Po koplytėlės atkūrimo praėjus trejiems metams, Vladas Sungaila su anūku Juliumi Drungilu prieš šią Žolinę vėl ėmėsi ją tvarkyti.

Paprašė pati Dievo Motina

Šįkart senelis ir anūkas perdažė koplyčios vidų bei stogą, ir tam išleido 70 eurų. O prieš trejus metus savo iniciatyva ir lėšomis jis užsakė, kad baubliškis meistras Vytautas Končius pagal ankstesnės brėžinius trūnijančios vietoje sumeistrautų ir pastatytų naują koplyčią, kuri taip pat buvo pašventinta per Žolinę.

„Kiek sykių ėjau pro šalį aplankyti artimųjų kapus – širdį gėlė matant, kad koplyčia vis tupiasi. Pagalvodavau: kažin, ar bepamatysiu ją atstatytą. Marijos skulptūra joje – labai įspūdinga: stovi ji ant žemės rutulio, o po kojomis – gyvatė. Galvoju, kas galėtų sutvarkyti koplyčią: gal valdžia, o gal – verslininkai. Tik staiga – vidinis balsas manęs klausia: „O tu ar negali?“ Pradėjau derėtis su savimi, kad mano pensija kukli. Vėl uždaviau sau klausimą, kokiais sunkais laikais – karo, pokario – gyvenau ir išgyvenau, kiek sykių buvau išgelbėtas, o už padėką Dievo Motinai negaliu atstatyti koplytėlės?“ – neslėpė kretingiškis.

Tuomet parapijos klebonas nukreipęs jį pas Kretingos rajono paminklotvarkininką, ir sykiu aptarę, kad pagal pirmosios koplyčios panašumą pastatys naują, o Marijos skulptūrą paliks senąją.

„Aš norėjau padirbti naują – Šiluvos Mariją, bet paveldosaugininkai prisakė palikti istorinę skulptūrą. Buvo atvažiavęs restauratorius, apžiūrėjo Dievo Motiną, liepė palikti, klausė – ar turėsi tiek pinigų, kad atkurtum, neleido skulptūros nė plauti“, – tvirtino V. Sungaila.

„Deja, per trejus metus naujai atstatyta koplyčia jau buvo užsidegusi nuo žvakių. Todėl dabar prašome, kad žmonės jų nestatytų ant medinės pakylos“, – įspėjo vyras.

Keturiskart išgelbėtas nuo mirties

Šiandieną V. Sungaila tvirtai įsitikinęs, kad Dievo Motina, išgelbėjusi jį skęstantį dar ankstyvoje vaikystėje, tebegloboja visą netrumpą jo gyvenimą. „Kiek sykių ji išgelbėjo visą mūsų šeimą ir mane patį – išvengėme Sibiro tremties, o ir saviškių buvau vadintas išdaviku“, – sunkius pokario išbandymus prisiminė V. Sungaila.

Po karo jiedu su tėvu Juozu padėjo partizanams – slapčiomis iš Klaipėdos krašto, kur karo pabaigoje vyko kovos, buvo prisivežę ir po akmenų krūvomis savo vienkiemyje paslėpę ginklų, kuriuos ir atidavė į mišką išėjusiems partizanams.

Partizanams žadėtos amerikonų pagalbos nesulaukus, V. Sungailai atėjo metas į kariuomenę. Sovietų kariuomenėje, neslėpė vyras, irgi badė pirštais, kad iš banditų krašto – per savaitę po 2 kartus kviesdavo į štabą tardyti. Kariuomenėj net dusyk išvengė mirties.

Pirmąkart šiaurėje, Archangelsko srityje, miškų apsuptyje tiesiant geležinkelį nukirstas medis pataikė į galvą. „Kelią tiesėme tyruose, kur net spanguolė neaugo, sprogdindavome kalvas. Ten buvo suvaryta visa geriausia sovietinė technika, nes rusus gąsdino užpulsiant amerikiečiams. Su paprastais kareiviais viršininkai nesiskaitė: gyvus marino badu – iš 75 kg ten besvėriau vos 42“, – prisiminė pašnekovas.

Po Stalino mirties kareivius permetė į Krasnojarsko sritį, prie Jenisiejaus statė slaptą miestą. „Jo kodas buvo Krasnojarsk 26 – dabar žemėlapyje jo nerandu. Dirbdamas per lietų su pilote užkliuvau už atviros elektros srovės laidų, atsipeikėjau tik ligoninėje“, - sakė V. Sungaila.

Paskutinįsyk nelaimė ištiko Kretingoje – važiuojantį dviračiu partrenkė automobilis: neteko sąmonės, buvo sutrenkta galva, sužalota koja.

• Rašyti komentarą (5)