Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Saldaus žydinčių liepų kvapo apglėbtas Prahos senamiestis, gatvėje vykstantys persirengėlių pasirodymai ir pavargusios kojos, vedamos trokštančių kuo daugiau pamatyti akių – tokie nostalgiški prisiminimai užplūsta atgijus kelionės, į kurią leidosi teatro studijos „Atžalynas“ kolektyvas, įspūdžiams. Šiemet dalyvaudami kūrybinėje-pažintinėje stovykloje „Te.Atras XXI amžiaus pasaulinė scenografija“ atžalyniečiai grožėjosi jaukumu alsuojančiu Prahos miestu ir lankėsi kas ketverius metus jau XIII kartą vykstančioje pasaulinėje scenografijos parodoje „Praha quadrennial 2015“.

Parodoje „Praha quadrennial 2015“ kretingiškiai pamatė ir išbandė daugybę geriausių pasaulyje scenografijos darbų, kurie šiemet dedikuoti trims pagrindinėms temoms – muzikai, klimatui ir politikai.

Paroda visiems pojūčiams

„Atžalyno“ režisierės Auksės Antulienės teigimu, Prahos kvadrienalė vienintelė vieta pasaulyje, kur vienoje vietoje vienu metu galima pamatyti tiek geriausių scenografijos darbų. Trečiąkart į šią parodą vykstanti režisierė šiemet kelionei subūrė 42 žmones – teatralus iš Kretingos, Mažeikių, Raseinių, Birštono ir Vilniaus.

Anot A. Antulienės, šis renginys ypač domina jaunimą, nes tai nėra tipinė paroda. Jos metu dalyvis turi galimybę ne tik žiūrėti į eksponatus – norėdamas suprasti jo mintį žmogus privalo pasitelkti ne tik visus savo pojūčius, klausą, uoslę, regėjimą, lietimą, kartais net skonį, bet ir, be abejo, fantaziją. ,,Parodos eksponatai neduoda lankytojui atsakymo, priešingai – kelia klausimą, priverčia žmogų mąstyti. Dėl to kiekvienas eksponatą supranta skirtingai“, – įsitikinusi A. Antulienė.

Tai puikiai įrodė trumpas Meksikos performansas, kurio metu už stiklo įvairiu greičiu ir skirtingomis kryptimis judėjo garai. Po pasirodymo kiekvienas iš dalyvavusių jį suprato ir pamatė savaip: vieni įsivaizdavo karą ir aplink sprogstančias bombas, kiti – dykumoje kylančią smėlio audrą.

Nuo mirties iki prisikėlimo

Šių metų parodoje vyravo trys temos – muzika, klimatas ir politika.

Ypač įdomios kretingiškiams pasirodė netradicinės su gamta susijusios garso instaliacijos, jungiančios klimato ir muzikos temas: tirpstančio ledo lašų sukelta muzika ar garsas, girdimas kakta palietus medžio kamieną.

Nemažą dalį sudarė su politika susijusios ekspozicijos, pasakojančios apie šalių kultūrą ir praeitį. Vieniems didžiausią įspūdį paliko nepaprasto kruopštumo reikalaujančios konstrukcijos, į batų dėžę sutalpinančios visą sceną, kitiems – sunkiai paaiškinami reiškiniai, pavyzdžiui, Gruzijos „Godo laukimas“ ekspozicijos mintis – kas jis, neaišku, ar ateis, irgi nežinia.

A. Antulienė akcentavo, kad parodoje ryškus svarbiausias teatro elementas – konfliktas, pavyzdžiui, Ispanijos ekspozicijoje, pavadinimu „Muerte“ („Mirtis“). Vaizdas iš šalies – ant pakylos gulinčio užsimerkusio žmogus skambant šiurpiems garsams multimedija sukuriamas railiojančių kirmėlių įspūdis – taip tarsi parodomas miręs žmogus. O iš tikrųjų gulintysis klausosi ramios muzikos, jam sakomi padrąsinantys ir su džiaugsmu priimti gyvenimą raginantys žodžiai, po kurių įvyksta tarsi prisikėlimas – žmogus atsimerkia lyg naujų jėgų pripildytas.

Išskirtinė proga

Iš anksčiau vykusių parodų šiųmetinė išsiskyrė savo vieta – seniau parodos ekspozicijos būdavo išdėliojamos vienoje didžiulėje erdvėje, o šiemet jos išskirstytos po visą senamiestį. ,,Keliaudamas iš vieno parodos taško į kitą, turi puikią progą pasigrožėti Prahos senamiesčiu, kurį tikrai galima pavadinti muziejumi po atviru dangumi“, – teigė A. Antulienė.

Įdomiu parodos ekspozicijų išsidėstymu džiaugėsi ir antrą kartą parodoje apsilankęs atžalynietis Eimantas Antulis: „Vaikštinėdamas po parodą patenki į tokias erdves, į kurias paprastomis aplinkybėmis net neturėtum progos patekti. Pabuvojome ir puošnumu stebinančiuose rūmuose, ir paslaptinguose Prahos rūsiuose.“

Asmenybės tobulinimas

„Ši paroda – ne tik puiki galimybė praplėsti savo kultūrines žinias, pasisemti idėjų, bet ir ugdyti toleranciją, gebėjimą priimti kitokį žmogų“, – parodos naudą įvardijo režisierė.

Tai atspindėjo danų ekspozicijos idėja – kambarys, kuriame buvo daugybė perukų ir akinių, neatpažįstamai pakeičiančių žmogų. Įsismaginę atžalyniečiai tik vėliau suprato šios ekspozicijos mintį, pastebėję ant sienos sukabintas nuotraukas. Vienoje – natūraliai atrodantys žmonės, kitose – tie patys žmonės, bet neatpažįstamai pakeisti grimo, perukų ir drabužių. Tai verčia susimąstyti apie tai, kad kitaip atrodantis žmogus nėra blogas.

A. Antulienė taip pat tikino, kad tokiose parodose galima geriau pažinti save: „Didžiosios Britanijos ekspozicijos pagrindinė mintis buvo priversti žmogų palikti labiausiai jį atspindintį daiktą. Tai verčia galvoti apie save, koks aš esu, kas mane geriausiai atspindi – plaukas, saga ar pieštukas?“

Žinutė pasauliui

Parodos dalyviai stengėsi pademonstruoti ne tik inovatyviausius scenografijos spendimus, bet ir menu perduoti pasauliui žinią apie savo šalies problemas. Tiesiog gatvėje vykęs Meksikos pasirodymas pasakojo apie valdžiai nepaklususių vaikinų dingimą: vyksta paieška, keli žmonės iškėlę ieškomųjų nuotraukas klausinėja praeivių. Vėliau, įspūdžiui sustiprinti, panaudojami dingusiųjų daiktai, pokalbių su jų artimaisiais ištraukos, o galiausiai keli daiktai užšaldomi šaldiklyje – tai tarsi pažadas, kad net dingusiųjų neradę meksikiečiai jų niekada nepamirš.

Dar vienas pavyzdys – Venesuelos ekspozicija: už stiklo gulintis žmogaus lavonas. Parodos lankytojas gali jį stebėti, tačiau nieko negali pakeisti. Tai graži šioje šalyje esančios problemos metafora – visi žino, kaip valdžia susidoroja su nepaklusniaisiais, tačiau tam negalima pasipriešinti.

Paroda gatvėje

Net ir uždarius parodos erdvių duris, programa nesibaigė. Gatvėje nuolatos vyko įvairiausi pasirodymai, mini spektakliai, dėmesį traukė ir savitą žinią perteikiantys persirengėliai: su dujokaukėmis lakstantys aktoriai, protestuojantys prieš aplinkos užterštumą, arba senukai, apsivilkę supermeno kostiumus su užrašu „Kažkada aš buvau tavo superherojus“.

Visoje Prahoje buvo juntama šventinė nuotaika: įvairiose miesto vietose akis ir pavargusias kojas traukė renginio simboliai – ryškiai mėlynos kėdės.

Pajusti miesto skonį

Kretingiškiai ne tik dalyvavo parodoje, bet ir pažino Prahą, vadinamą raudonų stogų miestu. Apsilankė įspūdingoje šokančių fontanų programoje, susipažino su nauja teatro rūšimi „Black light theater“.

Senamiestyje prasidėjo svarbiausių miesto įžymybių medžioklė: kretingiškiai įkišo galvas į gotikos laikus menančią Šv. Vito katedrą, stebėjo rotušės aikštės bokšte daugiau negu šimtmetį vykstantį kiekvienos valandos pradžią paskelbiantį ritualą, grožėjosi įmantria „šokančio namo“ architektūra, garsiuoju Karolio tiltu pasiekė kitą miesto pusę, kurioje prasidėjo lauktuvių paieškos.

Vėliau stačiu keliu kopė link aukščiausios miesto kalvos viršūnės, ant kurios stūkso Habsburgų dinastijos šlovę pergyvenusi Prahos pilis, davusi pradžią visam miestui. Vakarop, kada besibaigiančios dienos tamsą sklaidė gatvių žibintai, Prahos senamiestis atvėrė visą savo grožį, kuriuo kretingiškiai galėjo žavėtis plaukdami laivu Vltavos upe.

Aistė ŠEŠTOKAITĖ

„P. n." akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas