Viena diena jaunėjančiame kaime

Darbėnų seniūnijoje esantį Kašučių kaimą jaunėjančiu vadina patys žmonės, čia persikėlę iš miesto dėl įvairių priežasčių: vieni rūpintis senstančiais savo tėvais ar seneliais, kiti, nusipirkę ištuštėjusias sodybas, gyvenimus apsisprendė kurti ramiame gamtos prieglobstyje.

Trijų vaikų – (iš kairės) Igno, Sauliaus ir Auksės – mama Regina Martišienė atviravo daržų ravėti nesiruošianti. Kaimas jai – ramybės oazė ir kūrybinio įkvėpimo šaltinis.

Laimė būti arčiau gamtos

„Vaikams čia augti – geriausios sąlygos. Juk čia – mūsų kiemas, žolė, medžiai, tai – visiška laisvė“, – sakė 6-erių Karolį, 4-erių Rugilę ir 3-ejų Gintarą su vyru Juliumi auginanti iš Kretingos kilusi Reda Metrikienė.

Dėl vaikų lavinimo ugdymo įstaigose galvos ji nesuka – ir dabar vyresnieji lanko Darbėnų vaikų darželį. Kadangi šio kaimo gyventojai svarbiausius reikalus vis tiek važiuoja tvarkyti į Kretingą ar Palangą, ūgtelėjusi trijulė mokyklą taip pat galės lankyti viename ar kitame mieste.

Kai Reda susipažino su Juliumi, šis Kašučiuose jau gyveno, todėl klausimo, kur jaunavedžiai suks šeimyninį lizdą, nekilo.

„Kiekvieno žmogaus valia pasirinkti: kito galbūt neišgrūsi į kaimą – sakys, per sunku, nuobodu, miesto triukšmo, parduotuvių pasiilgs. O man ne tai svarbiausia – va, išeinu į kiemą – nuostabus rytas, tyla, savas daržas veši, sava uoga sirpsta “, – gyvenimo kaime pranašumus vardijo anksčiau banke dirbusi moteris.

Anot jos, žmonės ir kaime negyvena uždaro gyvenimo: kartais su kitomis nedirbančiomis, namie vaikus auginančiomis mamomis susibėga puodeliui kavos, kartais vakarais kelios jaunos šeimos susigalvoja pirtį pasikurti ir taip drauge pavakaroti.

Prieš 7-erius metus R. ir J. Metrikiai iš pagrindų pradėjo atnaujinti namą, gražinti sodybą, kurioje anksčiau gyveno ir Juliaus močiutė.

Senajai Kašučių gyventojai Marijai Šalnienei skaniausi pusryčiai savame kieme. Anot jos dukros, palangiškės Birutės Beniušienės, nors per vasarą būti gimtojoje sodyboje joms abiems – vienas malonumas.

„Kadangi neėmėm jokių paskolų, viską darome savo jėgomis, tai statybos darbams ir pasitaupyti vis tenka. Remonto pabaigos dar nematyti, bet juk kada nors ji tikrai bus“, – šypsojosi pašnekovė.

Į gimtus namus – vasaroti

Nuo 1961 m. Kašučių kaime, savo sodyboje, gyvenančią 5 vaikus išauginusią 89-erių Mariją Šalnienę būtų galima vadinti kaimo senbuve, jei ne viena detalė – jau kurį laiką rudenį ir žiemą ji gyvena pas dukterį Birutę Beniušienę Palangoje.

„Kai priešmokyklinę darželio grupę šiemet baigusiai jauniausiai mano anūkei Justei prasideda atostogos, čia atvažiuojame tik vasaroti, o vėliau vėl išsikraustome“, – paaiškino Birutė.

Moteris patikina, kad ne tik mamai, bet ir pačiai jai kaime daug smagiau negu kurorte, kur pilna žmonių.

„Ten mamos į lauką nė trumpam ant suoliuko pasėdėti neišviliosi – nenori, o čia – kas kita, visą dieną pavėsyje gali ilsėtis“, – paaiškino ji.

Pačiai Birutei veiklos netrūksta. „Daug gėrybių darže auga: tai sodink, tai ravėk, tai skink, tvarkyk – vos spėju suktis“, – prisipažino ji.

Reda Metrikienė teigė, jog ją džiugina kiekvienas sodyboje sutiktas rytas, o ir vaikams – (iš kairės) Sauliui, Rugilei bei Karoliui – augti čia gera.

Anot pašnekovės, nuovargį atperka žaluma, ramybė. „Galiu atsikelti šeštą ryto, išeiti į kiemą atsigerti arbatos ir mėgautis bundančia gamta“, – atviravo moteris. Vienintelis blogis – arti nėra parduotuvės. Daržovių moterys užsiaugina, o štai duonos, grietinės ar mėsos savaitgaliais, kai atvažiuoja ratuoti giminės, tenka iki Darbėnų pašauti. Anot Birutės, senais laikais į Kašučius užsukdavo autoparduotuvė, bet dėl mažo žmonių skaičiaus ji jau nebeatvažiuoja.

Užparkasių menininkė

Su vyru Dariumi iš Kretingos į šalia Kašučių esančio Užparkasių kaimo apleistą, bet dabar jau kiek įmanoma, apkuoptą, atnaujintą ir pagražintą sodybą Regina Martišienė atsikraustė prieš keletą metų.

„Iš pradžių giminės nesuprato, kodėl tokį užkampį gyventi pasirinkome, o dabar visi tik džiaugiasi, kad turi, kur į svečius atvažiuoti“, – pasakojo R.Martišienė.

Nuostabiausiu dalyku ji vadina tvenkinį, kuriame galima maudytis kad ir nuogam, nes joks prašalaitis čia niekada neužklysta.

Kad sodyboje gyvena vaikų, išduoda kieme įrengtos sūpynės, laipynė, čiuožykla, net pastatytas batutas. „Tai – kartu gyvenančio mano brolio Arvydo idėja“, – paaiškino moteris.

Liuda ir Juozas Martinkai daržuose užsiaugina, kaip patys sakė, visko, kas tik auga. Pora jau džiaugėsi ir būsimu bulvių derliumi.

R. ir D. Martišiai augina trijulę: 7-erių Auksę, 5-erių Igną ir 2-ejų Saulių. Abu vyresnėliai keliauja į Darbėnų vaikų darželį, o mažasis per dieną paliekamas su Arvydu, mat ir Darius, ir Regina – dirbantys žmonės: jis – santechnikas, o ji – logopedė, Šventosios mokykloje turi pusę etato.

„Vieną po kito gimdžiau vaikus, pavargau nuo namų aplinkos, o žemės ūkis – ne man. Pažiūrėkit, darže auga nebent trys braškės, daugiau nieko“, – juokėsi moteris.

Kai kartą nuoboduliu pasiguodė vyrui, šis išpoškinęs – esą arba burk, arba piešk. Regina prisipirko priemonių ir, sumigus vaikams, pačiai sau netikėtai iš tikrųjų pradėjo piešti. Tie paveikslai – nuoširdūs, juose – tik šviesios gyvos spalvos ir nė lašo egzistencinių problemų.

Draugystė ir su žeme, ir su muzika

Daržuose prie namų sutikti neseniai į laimingų sutuoktinių porą suėję seni pažįstami, tą pačią aštuonmetę mokyklą kadais baigę Liuda ir Juozas Martinkai atviravo bulvių kol kas pasikasantys tik tam kartui pavalgyti, mat veislė – ne iš ankstyviausių.

Barbora Martinkienė šiltomis vasaros dienomis laiką leidžia savo kieme.

„Dar nedidelės tos bulvės, bet ir ne tokios jau mažos, po 15-20 iš vieno kero štai byra“, – džiaugėsi Juozas.

L. ir J. Martinkai, taip pat Juozo mama Barbora gyvena dar 1939 m. statytoje, paties šeimininko išpuoselėtoje, iš tolo akį traukiančioje sodyboje. Auksinių rankų meistru pavadintas vyras šypsojosi – esą tai ne vien jo, o ir prieš dešimtmetį Amžinybėn išėjusio tėvo nuopelnas.

Tačiau Juozas, matyt, kuklinosi: juk atokiau – jo sumeistrauta pavėsinė, o kiek dar kitokių, buičiai reikalingų, medžio dirbinių kieme!

Daržuose, kurių sodyboje ne vienas ir ne du, lapoja įvairiausios daržovės, šiltnamyje tuoj prisirps pomidorai.

„Turėjome 20 broilerių, iš kurių 7 beliko, auga 7 kalakutai, anksčiau dar ir kiaulę laikėme. Suskaičiuok žingsnelį po žingsnelio, kiek perdien susidaro, norint visą tą ūkį apeiti“, – porino Juozas.

Tačiau nei jis, nei praeityje pedagoginę mokyklą baigusi, anksčiau Elektrėnų savivaldybėje gyvenusi Liuda ūkiškų darbų nesikrato. „Kai dirbam – abu dirbam, kai ilsimės – abu ilsimės“, – atviravo pora.

Du kartus per savaitę Juozas sėda į automobilį ir maždaug 5 kilometrus lekia į Darbėnus. Čia jis lanko liaudiškos muzikos kapelos „Ontrep“ repeticijas, pučia dūdą. O kai vyksta renginiai, šventės, visada dalyvauja ir Liuda. „Esu nuolatinė klausytoja ir žiūrovė“, – juokėsi moteris.

• Rašyti komentarą (4)